Kuomet Rusija nori pateisinti savo kėslus Rytų Europoje, religija tampa vienu iš pagrindinių argumentų“, – rašoma leidinyje. Stačiatikybė jau tūkstantį metų atspindi slavų kultūrą ir šiuo metu iš naujo išgyvena pakylėjimą posovietinėje erdvėje po 1991-ųjų SSRS subyrėjimo. Kremliui Bažnyčia tapo galinga politine sąjungininke, kuri užpildo abstrakčią imperialistinę „rusų pasaulio“ idėją „dvasingumu“. Tačiau religijos politizavimas priveda ir prie konfliktų – kaip tik taip yra Ukrainoje, kur Stačiatikių bažnyčia vėl ir vėl įtraukiama į konfliktą Kryme ir Rytų Ukrainoje.
„Siekdama atsiriboti nuo visko rusiško Ukrainos valdžia prieš kelis mėnesius ėmėsi ir Stačiatikių bažnyčios, kuriai vadovauja Maskvos patriarchatas“, – pažymima straipsnyje. Anot svarstomo įstatymų projekto, Bažnyčiai, kuriai vadovauja šalies-agresorės atstovai, ateityje turės atlikti specialias registracijos procedūras, o svarbių religinės bendruomenės atstovų paskyrimas turės būti derinama su šalies valdžia.
„Maskvos patriarchatas tame mato kėsinimąsi į tikėjimo laisvę. Tačiau, rodosi, bažnyčios vadovybė Maskvoje jau susitaikė su tuo, kad toks įstatymas bus priimtas“, – rašoma leidinyje, ir pažymima, kad lapkričio 30-ąją Rusijos stačiatikių bažnyčios susirinkimo metu buvo priimtas sprendimas oficialiai į Kijevą perkelti Maskvos patriarchato Ukrainos pravoslavų bažnyčios valdybą – tai žingsnis, kuriam Kremlius priešinosi ilgą laiką.
Anot vokiečių stačiatikių religijos eksperto Stefano Kubes, dėl šio sprendimo Ukrainos stačiatikių bažnyčia oficialiai įgyja autonomiją, kurią iš esmės turėjo ir anksčiau, tačiau svarbiausi sprendimai, tikėtina, ir toliau bus priimami Rusijoje.
Taip pat, Rusijoje vystantis diskusijoms dėl Kijevo vaidmens stačiatikybėje, reiktų priminti ir istorines stačiatikių ištakas Ukrainoje. Kijevas iš tiesų turi milžinišką vaidmenį slavų kultūrai – čia 988 metais įvyko Kijevo Rusia krikštas. Tačiau Kijevo patriarchato Ukrainos pravoslavų bažnyčia, kuri atsirado po Stačiatikių bažnyčios skilimo Ukrainoje 1991-aisiais ir turinti daugiausiai parapijiečių, nėra pripažįstama daugelio Rytų Europos pravoslavų bažnyčių, teigiama leidinyje.
„Konfliktą apsunkina ir santykiai stačiatikių religinės bendruomenės, kurioje suskaičiuojama apie 300 mln. žmonių, viduje. Jis itin paaštrėjo pirmojo per tūkstantį metų Visų pravoslavų susitikimą 2016-aisiais metais, į kurį buvo dedamos didelės viltys. Jo išvakarės Maskvos patriarchas Kirilas ukrainiečius išvadino nacionalistais ir skaldytojais“, – rašoma „Neue Zurcher Zeitung“.
Jo manymu, naujasis įstatymas, tikėtina, dar labiau paaitrins egzistuojančius konfliktus – „kas gali pasikeisti perkėlus valdybą iš Maskvos į Kijevą, tai nebent dviejų Ukrainos pravoslavų bažnyčių suartėjimą“.
