Aušrinė Šėmienė
Naujoji sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė kone pirmąją darbo dieną šaliai trinktelėjo pasiūlymą, kurio pastaruosius penkiolika metų kratosi ir visuomenė, ir medikai. Ministrė siūlo įteisinti eutanaziją. Dabar Lietuvoje galioja tik ligonio teisė atsisakyti gydymo.
Nenori kankinti ir kankintis?
Eutanazija paprastai suprantama kaip rami ir lengva mirtis, tačiau kažin, ar toks supratimas yra teisingas, nes galima lengvai numarinti, pavyzdžiui, miegantį žmogų, tačiau toks veiksmas bus pavadintas veikiau žmogžudyste nei eutanazija.
Eutanazija vadinama procedūra, kurią gydytojui atlikus, žmogus miršta. Ministrė R.Šalaševičiūtė teigia, kad Lietuva nėra gerovės valstybė ir pas mus nepakankamai skiriama dėmesio paliatyviajai slaugai, todėl eutanazijos įteisinimas padėtų mirtiniems ligoniams, kurie nenori kankintis arba nenori kankinti artimųjų, kurie priversti nepagydomą žmogų slaugyti.
Nuo 2008 metų eutanazija su tam tikrais apribojimais leidžiama Belgijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Šveicarijoje, JAV Oregono valstijoje ir Tailande. Šiemet vasarį Belgijos parlamentas priėmė įstatymą, leidžiantį atlikti eutanaziją neribojant paciento amžiaus. Belgija yra vienintelė šalis pasaulyje priėmusi tokį įstatymą.
Pratęsia agoniją
Ligoninių intensyviosios terapijos skyriuose, slaugos ligoninių palatose ir namie kankinasi daugybė beviltiškų ligonių. Medikai jiems nebegali suteikti jokios pagalbos, geriausiu atveju – tik šiek kiek palengvinti kančias, ir tai ne visuomet. Dalis tokių žmonių seniai būtų mirę, bet gydytojai juos atgaivina. Tai jie daro žinodami, jog šitaip tik pratęs jų agoniją.
Pernai Seime buvo svarstomas Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo projektas. Buvo siūloma įteisinti nuostatą, kad būtų leista gydytojams priverstinai negaivinti ligonio, kuris yra apimtas agonijos dėl lėtinės ligos. Kauno klinikų Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus specialistai Seimui mėgino įrodyti, kad priverstinai gaivinant žmogų, kurio būklė nesuderinama su gyvybe, pažeidžiama jo teisė oriai numirti, toks gaivinimas yra neetiškas ir nemoralus. Jei toks įstatymas būtų buvęs priimtas, žmogus neturėtų būti gaivinamas, jei yra neabejotinų mirties požymių. Taip pat tuomet, jei ligonis yra pareiškęs norą, kad nebūtų gaivinamas ir, jei gydytojų konsiliumas nusprendė, kad jo būkle nėra pagrindo abejoti. Bet Seimas nusprendė kitaip: ligonis neturi spręsti, gaivinti jį ar ne, o gydytojai neprivalo paisyti jo valios.
Iš Seimo darbotvarkės buvo išbrauktas ir Eutanazijos įstatymo projektas.
Pasak Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojo Antano Matulo, Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti teisę į gyvybę, todėl komiteto nariai manė, kad negalima saugoti gyvybės numatant galimybę ją atimti.
Visuomenė mano kitaip
Didelės dalies visuomenės nuomonė išreiškė dr. Gintautas Labanauskas. Jis teigė, kad jį džiugina, jog naujoji ministrė gana greitai pastebėjo vieną iš gana skaudžių problemų – lėšų trūkumą paliatyviajai medicinai, tačiau problemos sprendimo būdas, anto jo, švelniai tariant, keistokas ir kelia asociacijas su trečiojo reicho strategais, kurie irgi nesivargino su silpnesniųjų globa.
„Manau, kad ministrė pastebėjusi silpną paliatyvios medicinos finansavimą, turėtų dėti visas pastangas, kad jis padidėtų, nes iš tiesų sunku net įsivaizduoti didesnę bėdą negu sunkiai sergantis, skausmus kenčiantis artimas žmogus ir toli gražu ne visada artimieji turi pakankamai asmeninių lėšų užtikrinti jam tinkamą gydymą. Tačiau mes visą gyvenimą sąžiningai mokame mokesčius valstybei, kad, ištikus bėdai, ji mums užtikrintų nemokamą gydymą, taip pat ir paliatyvų, o ne kilniai leistų nusižudyti, – dėsto savo nuomonę G.Labanauskas. – Jei kas norės išeiti iš gyvenimo, neprašys tam leidimo, su statistika nepasiginčysi, pagal suicidų skaičių tenkantį šalies gyventojams esame tarp pirmaujančių šalių. Tačiau mūsų valstybės uždavinys turėtų būti siekis išgelbėti kiekvieną gyvybę, kiekvieną sunku ligonį skatinti kovoti už save, nepasiduoti ir padėti jam šioje kovoje.“
Situacija kebli
„Formulės-1“ legenda Michaelis Schumacheris, kuris pernai gruodį slidinėdamas Prancūzijos Alpėse patyrė sunkią galvos traumą, galbūt galėtų būti vienas iš kandidatų eutanazijai, mat, pasak medikų, „smegenų pažeidimo padarinius jaus visą gyvenimą“. Kad tie padariniai gali būti labai sunkūs, sportininką gydantys medikai nutyli. Tačiau kiti specialistai, turintys panašių ligonių gydymo patirties, teigia, jog sunku tikėtis, kad lenktynininkas bus sąmoningas. Tokie ligoniai vadinami „daržovėmis“, nes jie neturi pagrindinio žmogų nuo kitų padarų skiriančio bruožo – „sąmonės“.
Vilnietės Julijos S. brolis po per automobilio avariją patirtos traumos komos būsenos išbuvo pora mėnesių. Gydytojai artimuosius tikino, kad jo labai būklė labai prasta, nes jis nereaguoja net į skausmą.
„Lankiau brolį kasdien ir su juo kalbėjau, nes tikėjau, kad jis girdi mane: vos tik paliesdavau jo ranką, prijuntas monitorius parodydavo, kad jo pulsas padažnėja. Kartais jis pajudindavo ranką“, – prisimena Julija.
Po mėnesio namiškai labai apsidžiaugė, nes brolis pradėjo savarankiškai kvėpuoti. Tai moterį paskatino dar intensyviau su ligoniu kalbėtis. Jai atrodė, kad jis aktyviau atsako į jos pasakojimus: kartais jis pajudindavo pirštus ar akis. Tačiau medikai moterį vis nuvildavo teigdami, kad tai viso labo nesąmoningi, refleksiniai judesiai. Dar po mėnesio teko išgirsti liūdniausią naujieną.
Nors didžioji dauguma medikų vis dar įsitikinę, kad vegetacinės būsenos ligonis nieko nejaučia, mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad gali būti ir kitaip: tokie ligoniai gali likti sąmoningi, nors negali pajudinti ne tik pirštų, bet ir vokų. Tai parodė mokslininkų grupės iš Didžiosios Britanijos ir Belgijos atliktas tokioje būsenoje esančių ligonių tyrimas funkcinio magnetinio rezonanso tomografu, kuris fiksuoja smegenų audinių kraujotakos pokyčius.
Nuolatinės vegetacinės būsenos ligoniams, kurių protinė veikla, kaip manyta, buvo išnykusi, mokslininkai uždavinėjo klausimus, į kuriuos buvo galima atsakyti arba „taip“, arba „ne“. Iš 54 eksperimente dalyvavusių žmonių penki sugebėjo adekvačiai reaguoti į klausimus ir pateikti į juos teisingus atsakymus. Vadinasi, jie aiškiai suprato kitų žmonių kalbą ir, jei būtų galėję nors kiek valdyti kūną, būtų kalbėję. Du žmones iš šių penkių gydytojai laikė „visiškai beviltiškais“, nes jie negalėjo parodyti nei vieno sąmonės egzistavimo požymio. Galima įsivaizduoti, koks buvo baisus šių žmonių gyvenimas.
Sostinės Šv. Roko ligoninės III ilgalaikio gydymo skyriaus vedėjas, neurologas Jokūbas Fišas prisipažįsta anksčiau manęs, jog eutanazijos problema išgalvota, tačiau jis vis dažniau susiduria su nepagydomais besikankinančiais žmonėmis. Aišku, gydytojai nuo seno taiko vadinamąją pasyvią eutanaziją, kai žmogui nedaroma procedūrų, kurios palaikytų jo gyvybę ir žmogus „patyliukais“ išeina.
„Taip elgiasi viso pasaulio gydytojai ir taip elgsis ateityje. Bet būna situacijų, kai žmogus negydomas, bet nemiršta. Tokiu atveju jam pareiškus pageidavimą ir pritarus gydytojų konsiliumui (galbūt į konsiliumą galėtų įeiti ir dvasininkas, teisininikas) būtų galima taikyti eutanaziją“, – svarsto specialistas.
Bet J.Fišas pabrėžia: „Manau, kad Lietuvos žmonės dar nesubrendo spręsti šią problemą. Šio klausimo kėlimas dabar yra dirbtinis.“
Anot gydytojo, turėtų būti svarstoma ar humaniškas toks veiksmas, o pas mus bandoma kalbėti, kaip išspręsti milžiniškas sveikatos apsaugos problemas.
