Kai po Antrojo pasaulinio karo susikūrė Izraelio valstybė, Vakarų katalikai kreipėsi į Izraelio teismą su prašymu pasmerkti Jėzaus laikų Izraelio Sinedriono* sprendimą jį nukryžiuoti. Izraelio teismas prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, jog to meto Izraelio Sinedrionas nebuvo laisvas savo sprendimuose, kadangi šalis buvo okupuota Romos.
Nežinau, ar pagrįstas buvo atmetimas. Jeigu pagrįstas, tai mes neturėtume smerkti sniečkų, paleckių ir gausių jų pagalbininkų, įvykdžiusių istorinius nusikaltimus tokiu mastu, kuris, ko gero, prilygsta holokaustui. To meto teismai, nuteisę dešimtis tūkstančių prapulčiai, taipogi nebuvo laisvi savo sprendimuose, tiktai uoliai vykdė okupanto užmačias. Deja, mes taip ir darome. Dabar, turėdami savo laisvą „sinedrioną“, per mūsų 20 Nepriklausomybės metų nieko nenubaudėme, nors širdyse juos smerkiame... Pasakysiu daugiau – nė viena valstybė, kurioje radę prieglaudą lietuvių žudikai, jų neišduoda ir nesmerkia (mat jie žudė lietuvius). O lietuviai pasaulyje vaizduojami kaip didžiausi kraugeriai ir žydšaudžiai. Mes žinom, kas tai skatina.
Kas kita holokaustas. Nors mes jokio „sinedriono“ okupacijos metu neturėjome, tačiau prie progos ir be progos kaltinama mūsų valstybė ir tauta. Čia kiekvienas nusikaltėlis turi būti suieškotas ir nubaustas. Kas gali prieštarauti? Taip ir turi būti. Turi būti nubausti, užtraukę tautai amžiną nešlovę. Tam pritaria ir Lietuvos valstybė, ir jos pareigūnai, ir tauta. Nors daugelis yra nubausta dar sovietinės okupacijos metais. Ne tiktai nusikaltėliai buvo baudžiami katorga, bet ir jų šeimos pagal bolševikinę tradiciją tremiamos į Sibirą. Čia buvo neartas laukas KGB-istams ir jų pagalbininkams. Kiek pasinaudojus tuo pretekstu buvo sukurpta bylų visai nekaltiems žmonėms? Vėliau net ir žiauriosios okupacinės valdžios „sinedrionas“ nekaltuosius po dešimties metų reabilitavo (ir už tai paskui kaltinta Lietuva).
O kiek žydų buvo lietuvių išgelbėta, rizikuojant savomis gyvybėmis? Apie tai mažai kas šneka. Visur – „jūs šaudėt žydus!“. Šitaip anglų žurnalistas rėžė į akis mūsų premjerui. Jis turbūt nežino, kad buvo ir lietuviašaudžiai. Tai tie prakeikti „istrebiteliai“ bei KGB-istai, okupantų pagalbininkai, lietuvius šaudė, į kalėjimus sodino, į Sibirą vežė ir turtus atiminėjo. Ir jų buvo daug daugiau negu žydšaudžių. Kiekvienas okupantas suranda savo rėmėjų, ypač kai leidžiama tiems nebaudžiamai šeimininkauti aukų turtu. Mes užkaltuose vagonuose dar buvome vežami į Sibirą, o mūsų namuose jie jau šeimininkavo... nepasidrovėję net ir kai kurie artimieji kaimynai...
Okupantai sėkmingai panaudoja tautines mažumas, įteigdami jiems nuskriaustųjų įvaizdį ir suteikdami teisę atsilyginti „skriaudėjams“. Pasikeitus okupaantams, „skriaudėjai“ irgi stengėsi atsilyginti. Taip įžiebiamas amžinas karas tarp tautų. Išradingasis okupantas sugebėjo įžiebti karą ir tose pačiose tautose bei tautinėse mažumose, pasitelkdamas turtinę nelygybę.
Gera tam žurnalistui, kurio dar tėvai atsisėdėjo laisvi už Lamanšo, nepažindami, kas yra okupacija. Prancūzai turbūt taip įžūliai nebūtų drėbtelėję purvina mazgote į akis mūsų premjerui, kuris šiurpią savo šalies istoriją iš pasakojimų bei knygų težino. Kol mes buvome valstybė ir turėjome savo laisvą „sinedrioną“, niekas net mintyse negalėjo sukurti tokio kruvino vaizdo, kokį išvydome per tris iš eilės okupacijas. Minėtas žurnalistas turėjo savo valstybę ir savo laisvą „sinedrioną“. Didžiausia pasaulio valstybė, turėdama ginklą, gal galėjo daug daugiau padaryti, nei mes – maža ir okupuota tauta. Tai jo valstybė leido Hitleriui savo nuožiūra elgtis su Vokietijos piliečiais: taip atėjo „krištoline naktimi“, atsiradi paniekinami užrašai „Juden“ ant sienų, prievarta išplito po Europą – nuo to prasidėjo mūsų visų vargai. Ką ji padarė 1940 m., kai mus okupavo baisusis Stalinas, kai buvo sunaikinta vos pradėjusi gyventi jauna valstybė, o mūsų šviesiausi žmonės, auklėję tautą, buvo supūdyti tremtyse, lageriuose, kalėjimuose? Gal mažu piršteliu pagrūmojo? Kai nugalėjus vieną tironą, jo premjeras net neužsiminė apie kenčiančias Baltijos tautas ir, su malonumu čiulpdamas kvapnų cigarą, perleido jas visam laikui kruvinajam Josifui, pramintam malonybiniu vardu Džo? Ar ne nusikaltimas, kai šimtai tūkstančių bėgančių nuo tirono ukrainiečių, kazokų, čerkesų, rusų belaisvių jėga bei apgaule buvo grąžinti sunaikinimui į Stalino gulagus? Ar neslegia to žurnalisto tokia jo šalies praeitis?
Gal tas žurnalistas metęs mūsų premjerui bjaurastį, fiziškai ir dvasiškai yra toli nuo žemės, gal jis nematė ką tik vešliai sužėlusio želmenų lauko, gal neįsivaizduoja, kas iš jo lieka, kai per jį tris kartus pralekia išbadėjusių šernų banda? Ne, gyvybė visiškai neužgęsta, taip Gamtos sutvarkyta, gyvybė visada siekia gyventi. Laukas nedrąsiai, baugiai apsižvalgydamas keliasi. Jį stelbia gajesnės usnys, dagiai, bet jis pamažu keliasi... Šitaip ir mes keliamės sutrypti bei pažeminti. Ne visiems tai patinka...
---
* Sinedrionas (Sanhedrinas) – žydų tautos aukščiausioji taryba ir religinių bylų teismo institucija.
