Nuteistajam būtina veikla, kad jis nenuvertėtų kaip žmogus ir atlikęs bausmę lengviau grįžtų į visuomenę. Tačiau įkalinimo įstaigos pajėgios įdarbinti tik mažą jų dalį, tad atsakingi už nuteistojo reabilitaciją pareigūnai nuolat suka galvą, kuo užimti bausmę atliekančius vyrus.
Sudomina naujas veidas
Nors ne pirmą kartą tenka lankytis Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-oje valdyboje, kur kali už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus nuteisti vyrai, tačiau, kai už nugaros baugiai klankteli bent dvejos grotuotos durys, neramiai apsidairau: tos pačios betoninės tvoros, kurių viršuje suraizgyti spygliuotos vielos kamuoliai, tos pačios tvirtos durys, atsidarančios tik pareigūno nurodymu.
Kieme pro šalį praskubantys trumpaplaukiai vyrai smalsiai apžiūrinėja nematytą veidą, mandagiai sveikinasi ir taikiai šypsosi... „Jei jie būtų taip elgęsi laisvėje, – šmėsteli mintis. – ko gero, čia nebūtų atsidūrę.“ Kiek tolėliau, aikštelėje, į krepšį kamuolį mėto keli jauni vyrukai puikiai treniruotais kūnais, o kita grupelė – žaidžia futbolą.
„Dar nesibaigęs pietų metas. – paaiškina man 2-osios valdybos socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Darius Kubilius. – Nuteistųjų daug, tenka valgyti keturiomis pamainomis, todėl kol kas pas mus labai ramu.“ Mudu su viršininku žingsniuojame į dirbtuves – meno kūrybos studiją, kuri šiuose pataisos namuose gyvuoja jau gerą dešimtmetį.
„Meno studijoje“ – 8 nariai
Nedideliame kambarėlyje prie darbastalių ir molberto palinkę keturi jauni vyrai (nuteistųjų amžiaus vidurkis šiuose pataisos namuose – 30 metų). Pamatę žurnalistę jie iš karto susigūžia ir pareiškia – jokių veidų nuotraukose ir jokių pavardžių. „Nenorim nei savo artimiesiems, nei tiems, kurie nuo mūsų nukentėjo, sukelti neigiamų emocijų“, – paaiškina senbuvis Valerijus.
Užtat vyrai noriai pasakoja apie tai, kaip jie leidžia dienas pataisos namuose. Visi kaip vienas sutaria, jog didžiausia bėda nuteistiesiems – darbo trūkumas. Mat šioje valdyboje iš bausmę atliekančių beveik 1400 nuteistųjų įdarbinti tik 200. Kitų įdarbinti nėra galimybės.
„Visa laimė, kad kai kurie iš mūsų dar laisvėje šį bei tą meistraudavome, piešdavome. – pasakoja šiose dirbtuvėse beveik 7 metus besidarbuojantis Valerijus. – Aš pats dirbau apipavidalintoju, o Tomas – užsiėmė kalvystės darbais. Užtat ir čia radome užsiėmimą. Yra keletas, kurie tik patekę į „zoną“ ir atėję į šią „studiją“, pamatė, ką jie sugeba. Tačiau buvo ir tokių, kuriems nei drožinėjimas, nei tapymas, nei kiti fantazijos bei kruopštumo reikalaujantys darbai nepatiko. Na, tie laiką leidžia kitaip: vieni sportuoja, kiti kompiuteriu žaidžia ar skaito, o treti – gali per dienų dienas „spjaudyti ir gaudyti.“
Antanas (26 m.) puikiai drožinėja įvairias skulptūrėles ir daro medines dėžutes – beje, visai nepanašias į tradicines kalinių kuriamas skryneles. Panašaus amžiaus Robertas B. nė sapne nesapnavo, kad gebės konstruoti įvairiausių modelių laivus...
Šiose dirbtuvėse savo „darbo dienas“ šiuo metu leidžia 8 nuteistieji. Kai kurie jų dar ir groja kuriame nors iš 4 pataisos namuose susikūrusių ansamblių.
„Man pasisekė. – sako Antanas. – Čia dirbant greičiau bėga laikas. Štai liepos 6-oji buvo laisvadienis, tai nežinojom, kaip tą dieną „prastumti“ – laikas taip lėtai slinko...“
Pasirodo, kad dirbtuvės nedarbo dienomis užrakinamos ir vyrams tenka laiką leisti gyvenamajame sektoriuje.
Beje, Tėvo dienos proga vyrai buvo suruošę darbų parodą – ne tik savo, bet ir jau į laisvę išėjusiųjų. Keturiasdešimt keturių nuteistųjų darbus galėjo apžiūrėti ne tik patys nuteistieji – paroda buvo išvežta į Šiaulių tardymo izoliatorių, po to dar porą savaičių darbai buvo eksponuojami Šiaulių kultūriniame centre „Laiptų galerija“.
Teisėjai per griežti
„Čia kaip sovietų armijoje – gyventi galima, tačiau iš jos norisi kuo greičiau ištrūkti. O aš dar pasiguosiu, jog manęs nemyli teisėjai. – liūdnai nusišypso Valerijus. – Pagal įstatymą galiu prašyti lygtinio paleidimo, tačiau nepaleidžia manęs ir gana. Jau 7 kartus prašiau... Ir ne man vienam taip. O juk galėtų paleisti, kol dar šeima laukia, kol dar visai nesukriošau – jau daugiau nei 6 metus čia atbuvau (Valerijus nuteistas 9 metams nelaisvės – red.). Mes juk ne kokie recidyvistai. Žinoma, visi padarėme sunkius nusikaltimus, tačiau nusikaltome pirmą kartą, tai gal galima būtų į tai atsižvelgti?“
„Kai kuriems iš mūsų užtektų to iki teismo praleisto laiko tardymo izoliatoriuje. – antrina Antanas. – Ten taip baisu, kad net apsiverki iš nevilties ir piktumo ant savęs, kad taip žmogus susiš... sau gyvenimą. Ir ne tik sau, savo šeimai, bet ir niekuo dėtam žmogui... Juk daugelio mūsų laisvėje laukia ne tik tėvai, bet ir žmonos su dar visai mažais vaikais.“
„Betgi jūsų prievarta čia niekas neuždarė – patys kalti“, – bandau argumentuoti. Tačiau vyrai nenori šnekėtis apie tai, ką padarė, o Valerijus, neatsitraukdamas nuo molberto, kuriame ryškėja geltonai oranžinė abstrakcija, filosofiškai nukerta: „Neišsižadėk terbos, tiurmos... O be to, dabar jau nieko nebepakeisi...“
Pasiprašė į Lietuvą
Besikalbant kaip vijurkas į studiją įlekia dar vienas Robertas. Mikliai iš stalčiaus ištraukia beveik baigtą iš medinių detalyčių sukonstruotą motociklą, o medininę kaukolytę su šalmu įbruka man į rankas. „Čia jums dovanų. – šypsosi vyrukas. – Prie raktų prisikabinsit. Užeikit į salę, mes dabar repetuojam – parodysim, ką mokam.“ Ir išlekia. Salėje trys jauni vyrai derina stygas. Nušokęs nuo scenos Robertas prisipažįsta, jog dvejus metus kalėjo Švedijoje. Jam ten patikę, tačiau pasiprašęs į Lietuvą, nes šeimai per toli buvo važinėti lankyti. „Vis arčiau namų ir artimųjų. – sako vyrukas. – Kaip bebūtų gerai svetur, bet jei nėra artimų žmonių, tai nors vilku kauk.“
Paklaustas, kuo tuose Švedijos kalėjimuose geriau, Robertas noriai pasakoja, jog Švedijos kalėjime visai kita tvarka: ten visi, kas tik nori, turi galimybę dirbti ir mokytis. „Štai aš per tuos porą metų išmokau švedų ir anglų kalbas, kompiuteriu įrašinėti muziką. – sako Robertas. – Norėjau išmokti nardyti, tačiau nebespėjau – perkėlė čia.“
Pamatęs mano nustebimą, nuteistasis patikina, jog švedai pasiruošę sudaryti visas sąlygas, kad nuteistasis išmoktų tai, ko jis pageidauja. „Švedijos kalėjime gerai – visi stengiasi patenkinti nuteistojo norus, kad tu tik užsiimtum kokia nors veikla, bet labai jau vargina nuolatinis vedžiojimas už rankos. – priduria Robertas. – Ten pareigūnas visada šalia tavęs.“
Pokalbio pabaigoje Robertas pasiūlo pasiklausyti ką tik „iškepto“ muzikinio kūrinėlio. „Bandom po truputį bendrai kurti muziką, o ir kvalifikuotų muzikantų turime. Štai – Babatundė“, – mosteli sintezatoriaus link. Iš už jo pakyla čiuplutis juodaodis vaikinukas ir, krestelėjęs į dredus suveltus plaukus, į mikrofoną užtraukia kažkokią dainelę, tačiau per garsų kakofoniją sunku suprasti, kokia kalba dainuoja. Nors linksmai žybsi Babatundės akys ir veidą vis nušviečia plati šypsena, pasąmonėj suprantu, jog tai visai ne linksma, o greičiau nostalgiška dainelė apie laisvę, kurią vaikinas, nuteistas už išžaginimą, išvys dar negreitai.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
