Kai kurioms merginoms taip patiko savo kūnu uždirbti pinigus, kad jos pačios ieškodavo modelių agentūrų vadovių, kad šios jas išvežtų pas arabus. Kai kurių nepilnamečių tėvai tam neprieštaraudavo.
Merginų ieškojo per pažįstamus
Ne visos merginos buvo apgaule nuvežtos į užsienio turtuolių lovas. Ne viena seksualines paslaugas jau buvo teikusi. Vienos čia, Lietuvoje, kitos – arabų guolio „minkštumą“ jau buvo išbandžiusios per klaipėdietės D. Mondeikienės bei vilnietės R. Mikalauskaitės įkurtas modelių agentūras. Iš pradžių išsigandusios, o paskui nutarusios, kad tai „lengvi“ pinigai, jos pačios ieškodavo progos, kaip patekti į „modelių“ grupę, skrendančią į Jungtinius Arabų Emyratus ar Siriją.
Kaip liaudis sako: „Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“, taip ir šiuo atveju žinios apie agentūras buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Vienos savo draugėms pasakojo apie dosnius šeichus, kurie vien tik pamatę gražuolę lietuvaitę, kloja pasakiškus pinigus ir dosniai apdovanoja, kitos – tiesiai šviesiai pasakydavo, jog teks mylėtis, jei turtuoliui patiksi. Tačiau visada pabrėždavo, jog už tai sumokama. Sąvadautojams nebuvo didelio vargo surasti per mėnesį kelias ar keliolika merginų ir jas pristatyti reikalaujantiems nekaltybės arabams. Kai kurios merginos musulmoniškose šalyse pabuvojo po keletą kartų, tačiau net per ikiteisminį tyrimą ir teisme neprisipažino. Tvirtino, jog jokių seksualinių paslaugų neteikė ir nieko nežino apie tai.
Dėl pinigų – pasiruošusios viskam
Lukrecija (ištekėjusi, 22 metų). „Pas arabus buvau keturis – penkis kartus. Vien dėl to, kad užsidirbčiau pinigų. Ir kitos merginos taip darė tik dėl pinigų. Kai tau 15–16 metų, o tėvai negali nupirkti gražių rūbų, taupyti reikia dar ir valgio sąskaita, būni pasiruošusi padaryti bet ką, kad nebūtum prastesnė už kitas.
Galbūt viena kita mergina buvo apgauta ir nuskraidinta į Emyratus galvodama, kad dirbs modeliu, demonstruos papuošalus ar drabužius. Žinoma, teko demonstruoti, tik ne taip, kaip tikėjosi: seksualius rūbus ir savo kūnus reikėjo rodyti pagyvenusiems arabams.
Tiesą pasakius, jei merginos nenorėjo, galėjo ir nesigulti su tais šeichais, prievartos nebuvo. Natalija ir kitos, kurios lydėdavo merginas iš Lietuvos, aišku, keikdavo nesutinkančias su šeichais eiti merginas, apstumdydavo jas, į ausį „užvažiuodavo“, bet taip, kad neliktų pėdsakų. Matyt bijojo, kad grįžusios nepasiskųstų ir neliktų jokių įrodymų.
Vieną iš mūsų į purvinas patalpas buvo nusitempęs toks pagyvenęs arabas. Kai jis pradėjo grubiai kabinėtis ir bandė nutraukti drabužius, mergina ėmė verkti. Tas, nors ir nepatenkintas, bet ją paleido.
Kitos, nenorėjusios su pagyvenusiais arabais mylėtis, irgi rado būdų kaip to išvengti – jos vemdavo, apsimesdavo sergančios. Nepatenkinti organizatoriai tokias arba išsiųsdavo namo anksčiau arba dantis sukandę laukdavo kelionės pabaigos. Tos merginos daugiau ir nebeskrido.
O mes, kurios nesispyriojome, ne viena ir vertingų dovanų gavome. Be to, ar patikai tiems arabams ar ne, visada gaudavai pinigų. Pabandyk Lietuvoje per mėnesį uždirbti 1000 dolerių ir dar linksmai leisti laiką... Kai kurios mūsų, ne pirmą kartą skrendančios į Emyratus, tikėjosi – nuvažiuos, laiką gerai praleis, pasilinksmins ir dar pinigų gaus. Juk kai kuriems vietiniams užtekdavo paglostyti merginai šlaunį ar apkabinti per liemenį – ne visas gi guldydavosi į lovą.
Be to, kai važiuodavai jau ne pirmą kartą ir pas tą patį šeichą, tikimybė, kad tave išsirinks, būdavo mažesnė, nes jiems vis norėjosi dar nekaltybės nepraradusių nepilnamečių. O tas, kurias išbandė, palikdavo savo draugams ar tarnams“.
Kultūringa prievarta
Pareigūnai, narpliojantys panašius nusikaltimus, sako, jog jaunas merginas apakinti blizgesiu buvo vieni niekai – tai buvo metai, kai visos norėjo tapti modeliais. Sąvadautojai dirbo apdairiai – su merginomis buvo pasirašinėjamos sutartys dėl papuošalų, kvepalų ar kokių nors garsių firmų rūbų demonstravimo. Joms, kaip būsimiems modeliams, buvo rengiamos bandomosios fotosesijos, tik nuotraukos buvo siunčiamos ne užsienio modelių agentūroms ar rimtoms firmoms, o sekso ištroškusiems užsieniečiams, kurie ir išsirinkdavo dailias merginas.
Norinčioms tapti modeliais merginoms buvo žadamos brangios dovanos ir neblogas uždarbis. „Daugeliui nuo tų pažadų ir susisuko galva, – teigė vienas nenorėjęs viešumo pareigūnas. – Nors merginos, duodamos parodymus, beveik visos tvirtino, kad prievartos nepatyrė, tačiau, kaip aš sakau, ar galima kultūringai išprievartauti moterį? Man viena sąvadautoja aiškino: „Ką gi aš blogo joms padariau? Panos buvo patenkintos, jautėsi princesėmis, kai sultonai jas „dulkino“. Jos pabuvo tokioje aplinkoje, kokios nebuvo nė sapnuose regėjusios...“
Ir šiuo atveju nesvarbu, žinojo mergina ar ne, ką veiks arabų šalyse. Žinoma, suteneriai visi kaip vienas tvirtino, jog mokesčio dalis, paimta iš merginų, neva už organizavimą, maistą ir gėrimus... O kad daugelis tų jaunų merginų buvo sugniuždytos psichologiškai, kad ne viena jų gyvenime taip ir nebeatsities, niekam perdaug ir nerūpėjo, ir kol kas nerūpi.
Šeichams dirbusių organizatorių veiksmai įstatyme įvardijami kaip pelnymasis iš kito žmogaus prostitucijos. Ačiū Dievui, kai kurie bent jau sulaukė teismo“.
Abejingi tėvai ir gailestingi teisėjai
Pareigūnas sako, jog nepajėgia suprasti dar vieno dalyko. „Merginos jaunos, naivios, jas lengva sugundyti, tačiau, ką galvojo jų tėvai, kai savo parašais tvirtino leidimą dukrai užsiimti ... prostitucija? Peršasi mintis, kad nė vienam nekilo mintis patiems palydėti nepilnametę dukrą, skrendančią į gana tolimą ir kultūriniu požiūriu labai skirtingą šalį.
Gimdytojai sujudo tik tuomet, kai pačios dukros nutarė netylėti. Ir tai ne visi. Kai kurių Jungtiniuose Arabų Emyratuose šeichus aptarnavusių merginų tėveliai net šoko mums į akis – neva šmeižtas, jų dukra niekuomet neužsiėmė prostitucija. Nors mes jau turėjome jų dukrų prisipažinimus ir parodymus“.
Kai kurios apgautos ir nesutikusios mylėtis su arabų šeichais merginos, grįžusios namo, pačios kreipėsi į policiją ir padėjo pareigūnams tyrimo metu.
Jaunųjų prostitučių palydovės Marija Damaševičiūtė bei Nadiežda Riabykina, išbandė teisiamųjų suolą. Abi moterys kai kurioms nukentėjusiosioms atlygino moralinę žalą.
Tačiau tikrieji prostitucijos tinklo šeichams organizatoriai: Natalija Liminovič, Denisas Potapovas bei Anasas Al-Halabi kol kas laisvi. Kalbinti pareigūnai – optimistai. Jie įsitikinę, jog sąvadautojai neliks nenubausti.
Tik faktai:
Šeichas yra pagarbus arabiškas žodis, reiškiantis genties seniūną, valdovą, gerbiamą, išmintingą žmogų.
Pavadinimas šeichas kartais neformaliai vartojamas vadinti žmones finansiškai ar politiškai įtakingus, bet dažniau – karališkųjų šeimų narius. Persų įlankos valstybėse šeichais vadina aukštus postus užimančius, turtingus verslininkus.
Musulmonui kūniškoji meilė yra Aukščiausiojo jam duota dovana, tad atsisakydamas jos, jis įžeistų Alachą. Korane nurodyti kai kurie sekso apribojimai (draudžiamas analinis, grupinis ir homoseksualus), tačiau mylėtis su kitatike musulmonams nėra nuodėmė.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
