Ne viena Lietuvos modelių agentūra keletą metų ištvirkusiems arabų šeichams vežė nepilnametes lietuvaites.
Išsirinkdavo patikusią
„Akistatos“ žurnalistei pavyko susirasti šeicho guolyje pabuvojusią Romą (tai pakeistas vardas). Tuo metu Romai, kuri labai norėjo išbandyti modelio darbą, buvo tik 15 metų. Praėjusio penktadienio „Akistatoje“ jau spausdinome šios merginos atsiminimus, kuriuose ji pasakojo apie atvykimą į Dubajų, apie susitikimą su arabais. Šiandien tęsiame jos pasakojimą.
„Kiek atsimenu, vakarėlis vyko tame pačiame bute, didžiuliame tarsi salė kambaryje, – tęsia pasakojimą Roma. – Prietema, prabangiai įrengtas kambarys. Užuolaidos minkštomis drapiruotėmis krito ant nupieštų langų, pasieniais stovėjo minkštasuoliai, nosį kuteno rytietiški kvapai. Ant žemų stalelių pridėliota indų su visokiausiais vaisias, įmantriose taurėse – įvairiaspalviai kokteiliai, gaivieji gėrimai. Mums įėjus į salę, visų ten buvusių vyrų akys nukrypo į mus. Kiek tų vyrų buvo, neįsidėmėjau. Tik nustebau, kad, be mūsų keturių, Marijos ir dar vienos moters (kaip vėliau sužinojau – Natalijos Liminovič), kitų moterų nebuvo. Marija paliepė vaišintis, linksmintis ir maloniai bendrauti, jei kuris nors vyras užkalbins. Girdi, nuo jų priklauso mūsų, kaip modelių, ateitis. „Ypač nuo šeicho Saido“, – sakė ji ir parodė į vyrą grubiais veido bruožais. Vėliau merginos jį praminė „Arkliu“.
Iš pradžių buvo tikrai linksma – vyrai nesikabinėjo, tik jų žvilgsniai kiek trikdė. Po kurio laiko Roma pamatė, kad prie vienos iš ketverto – Dianos – priėjo Marija Damaševičiūtė ir kažką pašnibždėjo į ausį. Mergina sutriko, bet pakluso, nes po poros minučių, kai prie jos priėjo gana gražus vyras ir, paėmęs už rankos, kažkur išsivedė, Diana nesispyriojo...
„Kada ji grįžo, negirdėjome, jau miegojome, – prisimena Roma. – Kitą rytą mergina buvo kaip nesava, bet ką veikė su tuo vyru, nesipasakojo. Tačiau mums visoms jau buvo kilęs įtarimas, ką jai teko su tuo arabu veikti. Tačiau juk ne viena buvo girdėjusi, jog norint padaryti modelio karjerą, gali tekti ir pergulėti su įtakingais žmonėmis...“
Nugalėjo baimė
Roma prisimena, kaip visos su nerimu laukė vakaro, nes vėl turėjo dalyvauti „prezentacijoje“. „Buvome beveik tikros, kad šį vakarą kažkas panašaus laukia ir mūsų... Mums buvo išdalintos didžiulės šilko skaros ir prieš vakarėlį turėjome surepetuoti tų skarų pristatymą – tarsi šokį“, – į praeitį grįžta dvidešimtmetė.
„Šįkart ir vėl buvo vieni vyrai, apžiūrinėjantys mus lyg prekes. Beje, prekėmis ir buvome. Košės tuo metu galvose neturėjome, mums atrodė, kad taip prasideda modelio kelias. Kita vertus, bijojome priešgyniauti – visos pirmą kartą buvome atsidūrę tokioje šalyje, išeiti niekur neleido. Gal specialiai visos tokios buvome surinktos?“ – pasakojo Roma.
„Be to, aplink tvyrojusi prabanga, skanūs patiekalai, gėrimai, rytietiška muzika, kuri veikė kaip koks afrodizijakas – visa tai apsuko galvas. O dar už nieką nereikėjo mokėti...
Niekas mūsų nemušė (bent tą kartą), negrasino ir nebarė. Matyt, pasitaikėm „avelės“, nedrįstančios prieštarauti. Tą kartą manimi taip niekas ir nesusidomėjo. Kitoms trims teko eiti į šeicho bei jo artimųjų apartamentus... Viena mergina verkė ir keikėsi, kad nekaltybę prarado su „kažkokiu arabu“, kad mes apgautos ir jokiais modeliais niekada nebūsime“, – sako Roma.
Kelionės pabaigoje, maždaug po savaitės, atvažiavo kažkoks arabas ir padalijo vokelius su pinigais. Tik vėliau Roma sužinojo jo vardą – Anasas. Roma tą kartą gavo 300 dolerių ir labai apsidžiaugė. Kitos merginos, kurioms teko pasimylėti su arabais, gavo nuo 500 iki 900 JAV dolerių.
„Jau grįžtant namo mums buvo griežtai pasakyta, kad niekam nepasakotumėme apie tai, ką veikėme – neva kontrakte numatyta bauda už žinių paviešinimą. O ir skųstis neturime dėl ko – gėrėme ir valgėme veltui, už paslaugas buvo sumokėta... „Juk gulėtės tai savo noru...“, – sakė mums. Beje, toji mergina, kuri labiausiai patiko „Arkliui“, gavo nuo jo dar ir papuošalų, kvepalų, kurių iš jos nei Natalija, nei Marija neatėmė“, – prisimena Roma.
Važiavo dar kartą
Grįžusi namo Roma tėvams nepapasakojo, ką iš tikrųjų ten veikė.
„Pasakojau tik tai, kas man buvo naudinga. – sako Roma. – Ne dėl to, kad būčiau pabūgusi grasinimų. Jau planavau dar kartą ten nuvažiuoti. Man ten visai patiko. Aš, kvailė, tikėjau, jog vėl už „nieką“ gausiu pinigų“.
Antrą kartą, gal po pusmečio, grupė merginų jau buvo vežamos į Siriją. Tą kartą buvo kokios aštuonios. I visos nepilnametės, šį kartą taip pat lydėjo Marija. Jau lėktuve kai kurios merginos sunerimo, kai iš jų paėmė pasus. Viena – irgi ne pirmą kartą skrendanti mergina – visoms pranešė, ką iš tikrųjų ten reikės veikti. Kažkuri mergina išsigandusi ėmė isteriškai verkti. Ji buvo šventai įsitikinusi, jog važiuoja dirbti modeliu, o pasirodė – reikės teikti seksualines paslaugas arabams. Mergina dar buvo neturėjusi lytinių santykių, nieko nežinojo ir labai bijojo. Tuomet Marija pagrasino duosianti jai į snukį, jei dar „isterikuos“.
„Nusileidome Damaske. Mus nuvežė į viešbutį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo kažkurio iš mus užsakiusių šeichų nuosavybė. Scenarijus buvo panašus: visoms merginoms buvo paimtas kraujas tyrimams, padalintos kontraceptinės tabletės. Kadangi, kaip minėjau, kai kurios merginos skrido ne pirmą kartą, o naujokės pakeliui jau buvo sužinojusios, ko važuoja, tai kai kurios klausinėjo, kaip elgtis, kad nereikėtų „su šeichu eiti“. Viena, jau trečią kartą važiuojanti teikti tokių paslaugų, patarė daugiau išgerti alkoholio – girdi, arabai labai nemėgsta girtų“, – pasakoja Roma.
Išbarė už tai, kad daug gėrė
Visoms merginoms, kaip ir praeitą kartą, buvo pasakyta, jog privalo „elgtis padoriai“ – linksmintis, šokti, nepasigerti ir nesipriešinti, jei kuris nors iš svečių išsirinks.
„Tačiau viena mergina, matyt, paklausiusi daugiau patirties turinčios, gėrė (o gal tik vaidino girtą), kad jos niekas neišsirinktų, – prisimena Roma. – Ir tikrai – ji šeicho guolio išvengė. Tik gavo pylos nuo Natalijos – neva žinojo, kur ir ko važiuoja, tegu nevaidina aukos ir negirtuokliauja už svetimus pinigus. Ta moteris, kiek žinau, buvo tarpininkė tarp mūsų ir šeichų – ji ir jos sugyventinis Anasas priiminėdavo užsakymus iš vietinių turtuolių“.
Kitoms merginoms ne taip pasisekė – jos neišsisuko nuo seksualinių paslaugų, kurių užsimanė Rašidas (merginos jį praminė „Šufliadka“, nes jo žandikaulis atkaręs) ir jo draugužiai. Buvo tokių, kurioms teko mylėtis 4–5 kartus.
„Neišsisukau šį kartą ir aš. Vieną vakarą teko apsilankyti paties „Šufliadkos“ apartamentuose, o kitą – jo draugo. Dabar, ko gero, nė už ką nesutikčiau, bet tuo metu iki paskutinės minutės tikėjausi, kad nieko neįvyks. Nors tie arabai ir nesmurtavo, bet jaučiausi bjauriai“, – sako Roma.
Jautė psichologinį spaudimą
Pasak Romos, daugelis merginų sutiko lytiškai santykiauti, nes neturėjo išeities – bent jau tos, kurios vyko pirmą kartą.
„Dauguma mūsų buvo įbaugintos, svetimoje šalyje, dokumentai paimti. Negalėjo vienos išeiti į miestą – buvome prigąsdintos, jog galime dingti be žinios“, – tvirtina Roma.
Tą kartą kelionė truko beveik dvi savaites. Iš šeicho atstovo kiekviena gavo po vokelį. Juos tuoj pat surinko Natalija ir grąžino gerokai plonesnius. Labiausiai patikusi šeichui mergina gavo 1000 JAV dolerių, o Romai teko 500. Panašiai, jei teko atsidurti tų arabų glėbyje, uždirbo ir kitos merginos.
„Daugiau važiuoti į tuos kraštus jau nebenorėjau. Po tos paskutinės kelionės tarsi praregėjau. Be to, atsirado vaikinas, ėmėme rimtai draugauti“, – sako Roma.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
