Nei nuslinkę plaukai, nei nelengvas gydymas Monikos nepalaužė. Šiandien 29-erių moteris drąsiai dalijasi savo istorija socialiniame tinkle „Instagram“ ir nors dar pati keliauja pas specialistus radiologiniam gydymui, dalijasi viskuo, ką tenka patirti ir išgyventi – galbūt kitiems, einantiems tuo pačiu keliu, tai padės pasijusti drąsiau.
Susirūpinimą kėlė blauzdos skausmas
Apsilankymai pas specialistus, įvairūs tyrimai ir apžiūros jau tapo Monikos kasdienybės dalimi, o viskas prasidėjo nuo, rodos, visai nekalto skausmo dešinės kojos blauzdoje.
„Maniau, kad galbūt suktelėjau koją, savaitę truko nežmoniški skausmai blauzdoje, toks jausmas, kad kažkas su peiliu pjaustytų raumenį“, – apie varginusį skausmą pasakojo šiaulietė.
Kentusi savaitę, ji galiausiai nusprendė, kad metas apsilankyti pas medikus – net jei tai trauma, skausmas vis intensyvėjo. Atlikus tyrimus Monika išgirdo, kad jai yra įtrūkęs raumuo, ko pasekoje kaupėsi skysčiai.
Pirmąkart apsilankius pas specialistus buvo žadėta, kad skysčiai per pusmetį išsivaikščios ir viskas vėl bus gerai, tačiau neprabėgus nustatytam laikui moteris nebegalėjo kentėti ir vėl kreipėsi į specialistus.
„Paprašiau, kad išrašytų siuntimą, nukreipė pasidaryti magnetinio rezonanso tyrimą. Po jo gavau atsakymą, kad tai galimai yra sarkoma.
Nuvažiavau pas specialistus Vilniuje, kurie specializuojasi kaulų vėžio srityje ir ten gavau atsakymą, kad tai tikrai vėžys pagal savo struktūrą, sandarą, kitus požymius“, – prisimena Monika.
Pirmoji biopsija buvo nesėkminga, nes paimtas nekrozinis audinys, iš kurio nustatyti nei vėžio rūšies, nei stadijos nepavyko. Vis tik antroji biopsija patvirtino medikų spėjimus – Monikai diagnozuota 4 stadijos sinovinė sarkoma – minkštųjų audinių vėžys.
Diagnozė, pakeitusi gyvenimą
Išgirdusi klastingos ligos diagnozę moteris sako jautusi begalę jausmų, galvoje kunkuliavo įvairiausios mintys, o sudėtingiausia jų – nežinomybė, lydinti visą kovos su liga kelią:
„Atsiranda nežinomybė, kas bus toliau, netikrumo ir nežinomybės jausmas viską nustelbia, tai labai sunku įvardinti.
Visi tikisi, kad turėsi kažkokius atsakymus, bet neturi jokios informacijos, viskas vyksta einamuoju laiku. Tu nekontroliuoji situacijos, nežinai, kas bus.“
Rodos, ir visi ateities planai sugriuvo per kelias sekundes. Anksčiau galvojusi, kad viską, ko nespėjo, padarys rytoj, Monika susimąstė, kad kelionė šioje Žemėje laikina ir niekas negarantuoja, kad rytojus išauš.
Prieš paaiškėjant diagnozei, navikas, esantis blauzdoje, augo 10 mėnesių, tačiau net ir išgirdus diagnozę niekas negalėjo pasakyti, kaip viskas klostysis toliau – laukė eilė tyrimų, kol galiausiai buvo paskirtas gydymas.
„Specialistai, kaip patys sako, teoriniame lygmenyje visada tikisi, kad bus šimtaprocentinis pasveikimas, bet yra praktinė pusė, kur svarbus žmogaus organizmo atsakas, amžius, fizinė būklė.
Aišku, esant onkologiniu pacientu labai nori, kad kažkas konkrečiai pasakytų, ar pasveiksi, bet jie to padaryti negali“, – sako ji.
Sunkiausia kovoti su mintimis
Atlikus papildomus tyrimus, galiausiai buvo paskirtas chemoterapinis gydymas, 6 vadinamieji chemijos blokai. Monika pasakoja, kad svarbiausias tikslas buvo apgydyti metastazes ir kiek įmanoma sumažinti auglį, esantį kojoje.
„Džiugu pasakyti, kad chemoterapija labai gerai suveikė, plaučiuose esančios metastazės sumažėjo, kojoje esantis auglys taip pat šiek tiek sumažėjo – rezultatai tokie, kokių visi tikėjomės“, – šypteli pašnekovė.
Nors šiandien kalbėdama apie praeitą etapą ji šypsosi, lengva nebuvo. Pykinimas, mieguistumas ir nuovargis lydėjo kiekviename žingsnyje, tačiau sunkiausia buvo ne fiziškai – kūnas gali viską, o mintys dažnai taip susipainioja, kad nugrimzti į gilią duobę.
Nepadėjo ir tai, kad atliekant chemoterapiją, dienas reikėjo leisti ligoninėje, kur jos negalėjo aplankyti net šeima. Tačiau Monika stengiasi visur įžvelgti bent mažiausią šviesos spindulėlį:
„Kad ir kaip sunku ten būti ir eiti per tai, iš kitos pusės yra daug lengviau, nes visi aplinkui esantys žmonės tave supranta, jiems nereikia aiškinti, kodėl miegi visa dieną ar kodėl tave pykina, kodėl nenori su niekuo šnekėtis – jie visi tai supranta, nes arba kasdien tai mato, arba išgyvena tą patį.“
Pabaigus chemoterapijos kursą, moteriai paskirtas radioterapinis gydymas, taikoma spindulinė terapija. Šiandien ji džiaugiasi, kad viskas tik geryn, tačiau kas laukia ateityje – neaišku.
Pati eidama šiuo nelengvu keliu, Monika išgyveno ir šilto, ir šalto, ir nuosmukių, ir pakilimų, o visas savo patirtis suguldo savo „Instagram“ paskyroje „Mano vėžio istorija“.
Tokia idėja kilo netikėtai – lietuvių kalba informacijos apie sarkomą yra itin mažai ir nors pati moteris su vyru puikiai moka anglų kalbą, ji suprato, kad tai paprasta ne visiems.
„Laikui bėgant supratau, kad iš tiesų noriu tuo dalintis būtent lietuvių kalba, galbūt kažkam paskaičius bus lengviau, galbūt žmogus, išgirdęs diagnozę ir eidamas per mano įrašus šiek tiek nusiramins, nežinomybė šiek tiek prasisklaidys“, – atvirauja šiaulietė.
Nebenori slėptis
Iš pradžių ji slėpė savo veidą ir istorijomis dalinosi anonimiškai, kai galiausiai nusprendė, kad metas parodyti save tokią, kokia tapo po chemoterapijos – nuslinkusiais plaukais. Ji pastebi, kad tai vis dar stigmatizuojama, tačiau pati Monika įsitikinusi, kad tai stiprybės ir kovos ženklas:
„Norėjau sau pasakyti, kad viskas gerai būti plikai, norėjau, kad kiti pamatytų. Ir dabar lankydamasi ligoninėje matau labai daug žmonių, kurie nešioja perukus, kepures ir aš juos suprantu.
Aš esu pasirinkusi nedengti savo plikos galvos, nes iš vienos pusės tuo labai didžiuojuosi, tai parodo, kokia esu stipri“, – tikina pašnekovė.
Ji taip pat sako norinti sugriauti mitą, kad vėžys yra mirties nuosprendis, nes tobulėjanti medicina padeda ir pacientas dažnu atveju vėl sugrįžta į pilnavertį gyvenimą. Be to, dalindamasi savo istorija ji sako norinti padrąsinti kitus, parodyti, kaip viskas vyksta – tai padeda išsklaidyti ligą gaubiančią nežinomybę.
Kalbėdama apie kitus onkologinius pacientus, Monika pabrėžia, kad jie yra bebaimiai ir siunčia padrąsinančią žinutę tiems, kurie tik pradeda savo kelionę:
„Linkėti galima vieno dalyko – kad jie nebijotų, nes yra labai stiprūs. Galbūt viskas nebus gerai, bet stiprybė yra svarbiausia šiame kelyje, negalima palūžti, negalima leisti sau pasiduoti.“