Pažvelgus į Viktoriją daugeliui atvimpa žandikaulis – ji visuomet pasitempusi, ryškiu raudonu lūpdažiu pasidažiusi lūpas, tačiau labiausiai į akis krenta tai, jog ji tiesiog švyti – pamilusi save, ji pagaliau tapo tuo žmogumi, kokiu visada norėjo būti.
V. Dombrauskienės istorija prasidėjo panašiai, kaip ir daugelio kitų, susidūrusių su krūties vėžiu – netikėtai aptiktas darinys krūtyje paskatino susirūpinti ir apsilankyti pas specialistus.
Sunerimti privertė guzelis
Onkologinės ligos diagnozės nei tada, nei dabar moteris nevadina liga, o pati savęs niekad nelaikė ligone, visa tai, ką teko patirti, vadina „būsena“ arba „situacija“. Galbūt todėl, kad išgirdusi diagnozę ne iš karto atsidavė į medikų rankas.
„Vis atsirado pasirinkimai, ką dar išmėginti, pabandyti, ką dar pažiūrėti, su kuo dar pabendrauti. Aš pati neieškojau žmonių, jie tiesiog ateidavo į mano gyvenimą ir sakydavo: „Viktorija, dar pabandom tą, gal taip, gal kitaip“. Atrodo, kažkas atsiuntė man šiuos pasirinkimus. Ir aš jais ėjau, nes taip kvietė širdis“, – su šypsena sako Viktorija.
Išbandė ji daug ką – pakeitė savo gyvenimo būdą, susitvarkė mitybą, ėmė sportuoti ir užsiimti kita fizine veikla. Tik visuomet jautė, kad svarbiausia buvo visai ne tai, didžiausios bėdos tūnojo viduje:
„Dar iki onkologijos turėjau labai dideles alergijas ir vis dar nesupratau, kodėl tai vyksta, bet žinojau, kad reikia gilintis – ne tik susižiūrėti mitybą, užsiimti fizine veikla, bet reikia kapstytis giliau po savo vidų, vaikystės, jaunystės traumas. Kiekvienas mes jų turim, bet tarsi galvojam, kad tai nieko nelemia.“
Pažvelgė į gyvenimą kitaip
Gydyti reikėjo ne tik kūną, bet ir sielą. V. Dombrauskienė atvira – liga ją užpuolė ne šiaip sau, tai buvo būdas atrasti tikrąjį savo kelią ir tapti savimi – ne užsidariusia ir bijančia kreivų praeivių žvilgsnių, tačiau spindinčia ir pozityvia asmenybe.
„Kada serga žmonės? Jie visiškai neturi laiko sau, gyvena dėl kitų, bijo kitų nuomonės, praktiškai niekada nebūna savimi, yra labai savikritiški, bijo net artimiausiam žmogui pasakyti, kaip jaučiasi. Aš irgi save ėsdavau ir kritikuodavau, buvau perfekcionistė ir labai save bausdavau.
Ligoninėse, būdama su moterimis, tokiomis pačiomis, kaip aš, pradėjau iš jų imti interviu. Aš atradau šimtus panašumų – visos savikritiškos, norinčios būti geros, patogios, bet tai reiškia, kad nepriimi savęs tokio, koks esi“, – svarstė pašnekovė.
Kelis metus moteris nesikreipė į medikus, kad būtų skirta chemoterapija – ieškojo savo kelio, norėjo išbandyti įvairias alternatyvas, apšvarinti ne tik kūną, bet ir sielą. Taip jos gyvenime atsirado stiprus tikėjimas Dievu, išsiplėtė požiūris į onkologines ligas.
„Kai ėjau per gydymą, skaičiau daug pozityvios literatūros, per kitus žmonės atėjo labai daug informacijos, ką paskaityti, ką paklausyti. Ir Biblijoje yra parašyta: „Belsk ir bus atidaryta“. Jeigu neieškosi, nieko nerasi, bet jeigu ieškosi, belsies, atsakymų atsiųs ne vieną.
Mes labai dažnai numetam atsakomybę medikams, kad manęs nepagydė, man nepadėjo. O ką pats dėl savęs padarei?“, – sako ji ir priduria, kad kiekvienam, susidūrusiam su onkologine liga, būtina perskaityti knygą „Miriau, kad būčiau savimi“, kuri ir pačiai Viktorijai itin padėjo.
Nuslinkusius plaukus slėpė ryškiomis skaromis
Šiandien Viktorija atvirauja, kad daugybę įvairiausių gydymo būdų išbandė dėl viduje įsivyravusios baimės, tačiau galiausiai atsidavė į medikų rankas:
„Aš turėjau sugrįžti pas medikus, nes galutinai tik jie man padėjo, chemoterapija sustabdė ligos plitimą. Labai bijojau chemijos, be galo, kai tik atsirasdavo galimybė neiti, dėkojau Dievui, nes dar bijojau. Paskui įvyko lūžis, kai baimė dingo, aš jau buvau visai kitokia – rami, nusiteikusi tik gerai, pozityviai, kad man viskas bus gerai, nešdavausi Bibliją į seansus i tuo ėmiau užkrėsti visus – kad tai yra apie gyvenimą, o ne mirtį.“
Nuo chemoterapinio gydymo nuslinkus plaukams, Viktorija įsigijo peruką. Tiesa, vieną vienintelį, o ir šį dėvėjo tik kartą. „Atėjo mintis, jeigu būčiau negyvenamoj saloj, viena pati, ar aš dėčiausi peruką? Supratau, kad tikrai ne, tai reiškė, kad peruko reikėjo tam, kad patikčiau kitam ir išvengčiau klausimų“, – atvirauja ji.
Čia į gyvenimą atėjo jau vizitine kortele tapusios skaros, kuriomis V. Dombrauskienė slėpdavo nuplikusią galvą – taip pati jautėsi jaukiau, o aplinkiniai ją išvydę žavėjosi ir žarstė komplimentus.
„Žmonės atliepdavo, kaip gražiai atrodau, kaip taip gražiai susirišu skaras ir jiems net į galvą neatėjo, kodėl jas rišuosi, kad neturiu plaukų“, – šypteli Viktorija.
Patirtis sudėjo į knygą
„Supratau, kad liga tam ir buvo, kad atvestų į tikrąjį kelią padėti žmonėms, galbūt niekad to nebūčiau dariusi. Kiekvienas mes turim savo misiją, žmogus, kuris suserga, turėtų suprasti, kad tai ne Dievo bausmė, o giliai permąstyti, kur yra nenuoširdūs, meluoja sau ir kitiems“, – sako ji.
Šiandien visus išgyvenimus ir nueitą gydymo kelią V. Dombrauskienė sudėjo į knygą, pavadinimu „Puikybės karūna“. Sako, ir pati ją turėjo, kol liga nepakeitė požiūrio į supantį pasaulį ir ją pačią.
„Pradėjau rašyti 2020 metų gruodį, kai nusprendžiau eiti pas medikus. Supratau, kad turiu tai daryti, atėjo aiški mintis, aplankė jausmas, kad turiu tai daryti, papasakoti savo istoriją – kur buvau, ką dariau, kaip pažinau Dievą, kaip man sekėsi per viską eiti. Šiandien paskaitau tekstus ir galvoju: „Aš tai parašiau?“. Matyt, ėjo toks srautas, ką turiu parašyti“, – su šypsena pasakoja Viktorija.
Metai – tiek užtruko, kol žodžiai kompiuteryje tapo kūnu ir sugulė į knygą kietu viršeliu.
Kiekvieną knygą išsiunčia pati
Pirmojo knygos pristatymo metu Plungės bibliotekoje ašaromis apsipylė ne vienas – Viktorijos istorija palietė iki širdies gelmių:
„Tai mano unikali istorija, noriu įkvėpti vilties, padrąsinti pokyčius tų žmonių gyvenimuose, kurie susiduria su sunkumais, nebūtinai su onkologija. Noriu keisti požiūrį į onkologiją, kad tai nėra mirtis, kaip viskas bus priklauso nuo jūsų. Noriu įkvėpti daryti, eiti, ieškoti, nes stovint ir laukiant ateina tik rytas.“
Kol kas knygą žmonės gali įsigyti tik asmeniškai iš pačios V. Dombrauskienės – sako, labai nori kiekvieną knygą išsiųsti su asmeniniu palinkėjimu. Be to, ji nusprendė dalį pajamų už knygas skirti Klaipėdos ligoninės onkologiniam skyriui ir taip atiduoti padėką už tai, kad šiandien gali džiaugtis sveiko žmogaus gyvenimu.
Visus norinčius susipažinti Viktorija kviečia prisijungti prie jos sukurtos grupės „Aš myliu save“, kur moteris dalijasi savo patirtimis ir patarimais.
