„Mano tėtis dirbo ugniagesiu, tai kai jis pasiūlė pabandyti šią profesiją, man tai pasirodė įdomi mintis ir net nedvejodamas sutikau. Supratau, kad didelių pinigų čia nebus, bet rinkausi profesiją daugiau dėl misijos. Be to, norėjosi kažko įdomiau nei sėdėti kabinete prie dokumentų, norėjosi iššūkių. Darbas buvo lengvai suderinamas su studijomis – tada studijavau teisę, bet baigiau transporto vadybą ir marketingą Vilniaus Gedimino technikos universitete“, – pasakojo Evaldas.
Laimonas sakė, kad ugniagesio specialybė jį domino dar vaikystėje:
„Nuo vaikystės žavėjo ši specialybė, turėjau draugų ugniagesių. Jau vidurinėje mokykloje galvojau, kad reikės bandyti ir man. Kažkoks ir „extremas“ (kraštutininumas – red.) , ir neutrali profesija, nes tu nelabai kam kenki, tik padedi. Pavyzdžiui, policininkas daro vieniems gera, bet kitus baudžia, o mes nieko nebaudžiamam. Be to, ir veiklos nenuobodžios“, – kalbėjo L. Barkus.
Traukė vaiką su močiute iš liepsnos
Laimonui ir Evaldui ne kartą teko traukti žmones iš jau degančių pastatų. Jauni gaisrininkai papasakojo, kaip kartą iš liepsnų išgelbėjo septynmetį, kurio ieškoti į dūmus pirmiausia pasileido močiutė.
„Šį pavasarį buvo toks įvykis: kokių septynerių metų vaikas balkone, kaip įtariama, kažką padegė. Balkonas užsidegė, bute buvo pilna dūmų. Mes atėjome prie durų, ten atbėgo to buto savininkė, vaiko močiutė. Ji atrakino tą butą ir įbėgo į dūmuose skendinčią patalpą ieškoti savo septynmečio anūkėlio. Ji žinojo, kur gali būti vaikas, tad jos įbėgimas vaiko radimą palengvino, bet ir be to būtume radę. Tai matomumas bute buvo nulinis, su kolegomis bėgome paskui ją su kvėpavimo aparatu ir su žibintu. Tada aš ją radau laikančią vaiką – ji jau buvo išėjusi iš kambario, atsisukusi į sieną, nebesiorientavo, kur ji yra. Tad aš močiutę už pakarpos ir ištraukiau su vaiku iš ten. Vaikas buvo jau stipiriai apsinuodijęs dūmais, bet, laimei, viskas baigėsi gerai“, – pasakojo Laimonas.
Nuo karščio raitėsi ausys
Ugniagesiai pasakojo, kad kartais patys negali suprasti, kaip žmonės išsigelbsti. Štai kartą Kalvarijų gatvėje, Vilniuje, užsidegė butas, o gaisrininkams atvažiavus jis jau atvira liepsna degė. Viduje buvo žmogus…
„Maždaug 30 metų vyras kažkokiu būdu pateko į balkoną – išvis neaišku, kaip jis ten nesudegė. Aš ėjau iš laiptinės pusės su kolega ir vos atidarius duris, mane iš karto pasitiko ugnis – butas visiškai degė. Mes truputį apgesinome, bandėme įeiti, bet galėjome vos pusantro metro įeiti – nuo karščio ausys raitėsi. Mes tada dar aušinom, aušinom po truputį, o tą žmogų iškėlė per balkoną su autokeltuvu. Pats žmogus apdegė, nes ugnis jau ėjo ir per langus ir balkoną. Išvis neaišku, kaip jis ten neiškepė“, – kalbėjo Laimonas.
Kartą pašnekovams teko iš gaisro traukti ne vieną dešimtį žmonių – užsidegus senelių namams, vyrai traukė senolius iš degančio ir rūkstančio pastato:
„Senelių namuose, antro aukšto koridoriuje užsidegė kambarys – jis visiškai sudegė, kaip ir ten buvęs žmogus. Laimei, kitus senelius pavyko išgelbėti. Kadangi tai buvo ne mūsų rajonas, mes atvažiavome šeštajai komandai į pagalbą. Kai atvažiavome, vieni žmonės nepaėjo, kiti po antklodėmis slėpėsi. Visus vedėm į balkonus ir su kopėčioms, kas galėjo, nulipo žemyn. Ten buvo gana ilgas pastatas, kuris pačioje pradžioje pradėjo degti, tad vienintelis kelias juos išvaduoti buvo per balkoną. Tuokart 50-60 žmonių padėjome išsigelbėti, gal net 100-tui“, – kalbėjo Evaldas.
Kitą sykį ugniagesiams tenka ne tik iš ugnies traukti, bet ir šalia gaisro besivaduojančius nuo mirties nabagus gelbėti.
„Sulaukėme iškvietimo, kad iš buto dūmai virsta ir jaučiamas dūmų kvapas. Atvažiavome, kolegos nuėjo ten, kur čia dega, o aš likau, kad apeičiau namą. Pradėjau apeidinėti, bet vairuotojas sako: „o kas ten?“ . Pažiūrėjau už mašinos ir pamačiau, kad kiek toliau, kiemuose, guli žmogus. Aš jį žadinu, o jis nesiorientuoja, kažką šneka apie dukrą. Tai pasirodo, kad tam bute jis paliko puodą, kuris ėmė svilti, prisikaupė dūmų ir todėl buvome mes iškviesti. Žmogus nesiorientuodamas išėjo į lauką, kliedėjo, nukrito ir sukniubo. Ta tą žmogų ištiko insultas – dar gerai kad jis paliko puodą, nes tarp tų mašinų jo nesimatė išvis. Būtume neatvažiavę, tai jo niekas nebūtų radęs“, – kalbėjo Laimonas.
Ne visi leidžiasi gelbėjami
Evaldas papasakojo, kad kartais žmonės ir nesileidžia gelbėjami – įvairių kuriozinių situacijų pasitaiko.
„Mums pranešė, kad Pašilaičiuose iš po žemės dūmai virsta. Tai buvo 15 kv. metrų kambariukas, pilnas šiukšlių. Supratome, kad gyvena benamis. Tad mes su kvėpavimo apsauga įlindome, nes buvo stiprus uždūminimas, pradėjome prie šiukšlių raustis ir galop aptikome lyg ir kūną. Pradėjom jį traukti, žmogus atsipeikėjo, bet pradėjo atgal brautis – nesileido gelbėjimas, ieškojo savo piniginės. Šiaip ne taip mes iškrapštėme jį dviese. Išvis neaišku, kaip jis tokiuose dūmuose galėjo būti ir neapsinuodyti. Bet mums vis tiek smagu, kad galėjome padėti – nesvarbu, ar pasiturintiems, ar paprastiems – gyvybės lygios“, – sakė Evaldas.
Jauni gaisrininkai pasakojo, kad jiems patinka, kaip sukyla adrenalinas, vykstant į gaisrą – ir kuo didesnė liepsna, tuo jo daugiau būna. Atvykus į vietą, pasakoja ugniagesiai, baimė ar kiti jausmai jų nevaldo – vyrai tiesiog daro tai, ką turi daryti, ir tik po to pagalvoja, kad „eina sau, kaip čia būna“.
