Kuomet laivas, kuriuo keliavo Shackletonas ir jo komanda, susidūrė su ledo luitu, vyrai Antarktiką kirto pėsčiomis. Daugiau nei du metus vedini Shackletono jie pėsčiomis bei valtimis keliavo per ledo lytis iki Dramblio salos, kurioje, apsistoję šešis mėnesius, jie išgyveno misdami tik ruonių mėsa ir taukais.
Nesulaukęs pagalbos drauge su penkiais vyrais Shackletonas iškeliavo į salos šiaurę ir dar daugiau nei 1000 km plaukė vandenynu iki Pietinės Džordžijos salos. Ten 36 valandas jis pėsčiomis keliavo negyvenama salos giluma iki banginių medžiotojų bazės. Tik po trijų mėnesių Shackletonui pavyko sugrįžti pas savo įgulą, likusią Dramblio saloje.
Vėliau jis yra rašęs „Mes kentėjome, badavome ir triumfavome... Mes pasiekėme pačią žmogaus dvasios esmę“
2. Pasiklydę Amazonės džiunglėse
„Mane buvo apsėdusi tyrinėjimų dvasia“, pasakojo Yossi Ghinsbergas CNN Keliautojų žurnalui, pristatydamas neseniai išleistą savo knygą „Pasiklydę džiunglėse: tikra nuotykių ir išgyvenimo istorija“.
Joje jis aprašo kaip 1981-aisiais Ghinsbergas bei jo trys kompanjonai patraukė į Bolivijos džiungles. Kai jie suprato, jog yra kelionei nepakankamai pasiruošę bei pasiklydo, ketvertukas nusprendė išsiskirti poromis. Vienos iš porų niekas daugiau nebematė.
Ghinsbergas su draugu Kevinu ruošėsi plaustu keliauti žemyn upe, tačiau jau kelionės pradžioje plaustas sudužo atsitrenkęs į kyšančias uolas. Draugus išskyrė upės vanduo ir 19 dienų Ghinsbergas vienui vienas blaškėsi džiunglėse. Laimei, Kevinui pavyko sutikti vienos vietinės genties gyventojus, kurie jam padėjo surasti išsekintą bado ir klajonių kolegą.
3. Dvi savaitės ledo urve
1982-aisiais Markui Ingliui bei Philui Doole mėginant įveikti aukščiausią Naujos Zelandijos Cooko viršukalnę, prasidėjo stipri pūga. Sniege alpinistai išrausė urvą, kuriame tikėjosi sulaukti pūgos pabaigos. Tačiau pagalba juos pasiekė tik po 13 dienų.
Ingliui ir Doole pavyko išgyventi maitinantis tik skurdžiais turimo maisto likučiais, tačiau šaltame urve jiems sutriko kraujo apytaka ir abiems teko amputuoti kojas.
Ši nelaimė nesumažino vyrų meilės kalnams – abu vyriškiai įveikė Cooko viršukalnę, o 2006-aisiais Inglis tapo pirmuoju abiejų kojų neturinčiu asmeniu, įveikusių Everestą. Kopdamas jis prarado penkių pirštų galiukus bei teko pašalinti nušalusius kojos audinius. Tačiau tai neatėmė dvasios stiprybės. Duodamas interviu žiniasklaidai savo netektį jis komentavo paprastai: „Kuomet būdamas 23-jų netenki abiejų kojų, tokie nutikimai atrodo tik kaip nedidelės nesėkmės kelyje“.
4. Įstrigę Anduose
Ši istorija tokia neįtikėtina jog įkvėpė kelias knygas bei Holivudo filmą. Be to, jai paskirtas ir oficialus tinklalapis.
Istorija prasidėjo (ir galėjo baigtis) 1972-ųjų spalį Andų kalnuose sudužus lėktuvui, kuriuo skrido Urugvajaus regbio rinktinė. Iš 45 lėktuvo keleivių avarijos metu ir netrukus po jos žuvo 12. Dar penki nuo sužeidimų mirė kitą rytą, dar vienas aštuntąją dieną po avarijos. Aštuonerius palaidojo sniego nuošliauža.
Išlikę 16 kovojo su neįtikėtinu šalčiu bei alkiu, kol, galiausiai, ėmė misti žuvusiųjų kūnais.
Supratę, kad pagalbos laukti neverta, Nando Parrado ir Roberto Canessa iškeliavo į kalnus ieškoti pagalbos. Po dvylikos dienų kalnuose jie sutiko čilietį medžiotoją, kuris padėjo vyrams iškviesti pagalbą.
Namo grįžo tik 16 į lemtingąjį skrydi išsiruošusių keliautojų.