Jei manęs kas paklaustų, su kuo galėčiau sulyginti Italiją, atsakyčiau – su dideliu vienuolynu. Didingu, menančiu daugybės amžių istoriją, tačiau tuo pačiu ir itin moderniu.
Pabandykite įsivaizduoti vienuolyną, kurio celėse įrengtos dušo kabinos ir oro kondicionavimo sistemos, veikia liftai, o kavą ir „Coca-Cola“ pardavinėja specialūs automatai...
Esu tikras, kad niekam nereikia priminti garsiosios Eldaro Riazanovo komedijos „Neįtikėtini italų nuotykiai Rusijoje“, kuri jau trečias dešimtmetis nepraranda populiarumo ir verčia kvatoti iki ašarų.
Filme Rusijos grožis susiliejo su karštu italų temperamentu, kuris ne tik Šiaurės Europos gyventojams, bet ir mums, baltams, neretai atrodo mažų mažiausiai keistas.
Itališkos skyrybos
Moterišką aukštakulnį primenančiame pusiasalyje, kurį supa Viduržemio jūra, įsikūrusi Italija dėl savo nuostabaus klimato neretai vadinama Europos sodu. Į šią klasikinę turizmo šalį kasmet suplūsta milijonai turistų iš viso pasaulio.
Vienus traukia prabangios parduotuvės, kimšte prikimštos įvairiausių prekių, kitus – galimybė papramogauti šiltuose kurortuose, trečius – kultūros paminklų ir kraštovaizdžio įvairovė bei nepakartojama italų virtuvė.
Lietuvio nuotykiai Italijoje prasidėjo Malpensos oro uoste, po kurį sau ramiai vaikštinėjau rinkdamas reklaminius bukletukus ir svarstydamas, ar sutiksiu kur nors draugiškai nusiteikusių Europos rašytojų grupelę, turėjusią palydėti mane į vieną iš svarbiausių šalies kultūrinių renginių.
Moterišką aukštakulnį primenančiame pusiasalyje, kurį supa Viduržemio jūra, įsikūrusi Italija dėl savo nuostabaus klimato neretai vadinama Europos sodu. Vienus traukia prabangios parduotuvės, kimšte prikimštos įvairiausių prekių, kitus – galimybė papramogauti šiltuose kurortuose, trečius – kultūros paminklų ir kraštovaizdžio įvairovė bei nepakartojama italų virtuvė.
Kvietime juodu ant balto buvo užrašytas kelionės maršrutas ir bene pats svarbiausias dalykas – iškilmingame priėmime turėjau dalyvauti apsirengęs tamsiu kostiumu.
Vaikščiodamas žvalgiausi į visų tautybių žmones, kažkur be paliovos skubančius, nešinus milžiniškais lagaminais ir krepšiais, besibučiuojančius ir besiglėbesčiuojančius lyg tai būtų paskutinis kartas jų gyvenime.
Maloniai šypsojausi galvodamas, kaip gi tie italai nepavargsta ir neįkyri reikšti savo jausmų. Tuomet aš dar nežinojau, kad ugningos kalbos ir pažadai – paprasčiausiai neįpareigojanti kasdienybė.
Turbūt nėra nemalonesnio jausmo, kaip išgirsti savo pavardę orouosto garsiakalbiuose. Taip beviltiškai iškraipytą, kartojamą itališkai, vokiškai, angliškai... Mane nusmelkia negera nuojauta. Ir, deja, ji pasiteisina. Į mane žvelgia švelnios oro uoste dirbančios merginos akys, anaiptol nežadančios nieko malonaus.
Ar esate kada atsidūrę situacijoje, kada jums lyg iš giedro dangaus praneša, jog jūsų bagažas netyčia atsidūrė kažkuriame kitame pasaulio krašte?
Mes labai jūsų atsiprašome. O kur mano kostiumas? Taip, mes jums jį atvešime. Ką man toliau daryti? Užpildykite šį blanką. Kokios mano teisės? Užpildykite dar ir šį. Kur man dabar kreiptis? Mes jums paskambinsime. Ir visa tai sakoma tokiu saldžiu balsu, kurį gali nustatyti tiktai italai!
Vienu žodžiu, mano ir mano bagažo keliai išsiskyrė. Palikau taip kaip stovintis – tikros itališkos skyrybos. O mano kelionkrepšis, kuriame saugojau kostiumą, kojinių ir apatinių pamainą, lauktuvėms pasiimtą butelį lietuviškos degtinės, verkė dėl manęs turbūt ne mažiau nei dėl jo aš.
Milano spindesys ir skurdas
Milanas laikomas vienu turtingiausių ir gražiausių Europos miestų. Šiame mados, verslo ir finansų centre kaupiasi ir varžanti prabanga, ir skurdi laisvė.
Šalia visame pasaulyje pripažintų prekinių ženklų „Prada“, „Dolce & Gabbana“, „YSL“, „Gian Franco Ferre“ glaudžiasi savadarbiai turkų prekystaliai, greta aukščiausios klasės restoranų – pigios „greito maisto“ užkandinės.
Įžymiosios gotikinės Milano katedros su 2000 skulptūrų pašonėje – aklas gatvės muzikantas, visu balsu traukiantis maištingas „Pink Floyd“ dainas.
Man dar niekada nebuvo tekę matyti tokio vaizdo: netoli centrinės miesto aikštės ir jau šimtmečius stovinčios Sforzesko pilies į vieną vietą suvežtos net kelios tonos smėlio.
Smėlis subertas į didžiulį aptvarą, įrengta pliažo tinklinio aikštelė, o joje žaidžia keturios merginos, apsirengusios gundančiais bikini.
Tiktai liberalumu garsėjančiame Milane aplinkinių biurų darbuotojai gali leisti sau pramogą pietų metu šlamšti sumuštinius ir žiūrėti į saulės nudegintus pusnuogių merginų kūnus. Toks tas nuotykis – sėdėti tarp kostiumuotų, švilpiančių ir plojančių italų ir staiga suvokti, kad esi pačioje Europos širdyje.
Sforzesko įtvirtinimai statyti dar 1360 metais. Pilies sienų, kurių kraštinės tęsiasi apie 180 metrų kampuose, įtaisyti grėsmingi gynybiniai bokštai, turėję saugoti tvirtovę nuo priešų.
Tačiau tai nepadėjo – vienas monumentaliausių Milano simbolių buvo sugriautas ir atstatytas net keletą kartų, užkariautas prancūzų, ispanų ir austrų, vėl atkovotas ir vėl atiduotas negailestingai Napoleono Bonaparto kariuomenei... Vaikštai pilies kieme ir, regis, gali užuosti girdomų arklių prakaito kvapą, parako tvaiką, išgirsti poilsiui sustojusių kareivių dūsavimus ir keiksmus.
Laisvas lyg atostogaujantis poilsiautojas – be bagažo, bet su gera nuotaika – leidžiuosi dar toliau gilyn, į patį Milano centrą. Manęs netrikdo visu greičiu lekiantys prabangūs automobiliai, dūzgiantys tramvajai ar aidinti metro linija. Užsižiūriu į šio bene judriausio pasaulio miesto gatvėmis kaip išprotėjusius lekiančius motorolerius, ant kurių sėdi ateities vaikai – madingi jaunuoliai ir trumputėmis, besiplaikstančiomis vėjyje suknutėmis apsirengusios merginos.
Na, tai ar gražios italės? – turbūt norėtumėte paklausti. Taip, galbūt, nežinau. Jos tiktai daugiau juokiasi, jaučiasi laisviau ir laisviau atrodo. Mados – pačios įvairiausios, nuo griežčiausių klasikinių sukirpimų iki nieko neįpareigojančio sportinio stiliaus.
Kaip ir Lietuvoje, Milane taip pat pamatysi gausybę jaunų žmonių, apsirengusių treningais ar palaidais marškinėliais – svarbiausia, kad būtų patogu. Vyrauja – balta spalva, įvairiausi žydri, rausvi atspalviai.
Moterys – labai moteriškos, suknelių ilgis varijuoja priklausomai nuo noro pasipuikuoti gražiomis kojomis, atviri pečiai, kaklas, krūtinė. Žmonės pamišę dėl aksesuarų – masyviais kaklo papuošalais puošiasi net ir solidesnio amžiaus moterys. Tarp jaunimo populiarus pyrsingas – auskarų pribadyta į visas veido vietas, nesvarbu – vaikinas ar mergina.
Visgi, atvirai kalbant, žmonių grožis gali būti ir labai apgaulingas. Nors reto tamsiaodžio dendžio galva nesutepta žele, o kūno nepuošia marškinėliai su garsiu prekiniu ženklu, gali nė neabejoti, kad jo kišenėse švilpauja vėjai. Kitaip – ko gi jis glaustųsi prie grupelės tokių pačių, čirkščiojančių seiles pro priekinius dantis į visas šalis ir be paliovos rūkančių?
Kadangi Milanas taip pat yra ir stambiausias Italijos pramonės centras – virš galvos kone kasdien tvyro tirštas smogas, kurio neišsklaido net šimtai aplink sklaidančių balandžių. Keistas kvapas, vėjo atneštas turbūt nuo priemiesty esančių gamyklų ir susimaišęs su aplink esančių „greito maisto“ užkandinių asortimentu nenuteikia optimistiškai.
Miesto baruose – vėl visi be paliovos rūko, o nuorūkas meta sau tiesiai po kojomis. Tvarkingumu italai tikrai nepasižymi. Priėję prie tuščio staliuko „Burger King“ užkandinėje, plačiu mostu nubraukia visas buvusias šiukšles ant žemės ir, pasidėję savo padėklą, ima kimšti maistą už abiejų žandų. Lyg Amerikoje.
Tomas Staniulis
