.jpg)
Atlantico: Anot „The Washington Post, Izraelis, „Hamas“ ir Egiptas suformavo netikėtą aljansą prieš „Islamo valstybę“. Kokią džihadistų organizacija kelia grėsmę visoms trims šalims? Ar iš tiesų kalbama apie aljansą?
Alainas Rodieras: Reikėtų grįžti kiek į praeitį, kad galėtume aiškiai suvokti, kokią grėsmę kelia „Islamo valstybei“ Sinajui ir visam regionui. Ši zona visuomet išsiskyrė sąlyginiu nestabilumu, nes vietos gentys manė, kad Kairo valdžia juos laiko izoliacijoje. Be to, skurdas pastūmėjo juos į neteisėtą veiklą, įskaitant kontrabandą ir prekybą žmonėmis.
Pietinėje turistinėje zonoje buvo įvykdyta visa eilė stambių teroro išpuolių: Šarm el Šeiche 1990-2000 metais, vėliau Tabe 2004 ir 2014 metais. Jie buvo priskiriami įvairioms palestiniečių grupuotėms arba islamistų radikalų judėjimams, kurie yra gana stiprūs Egipte. Arabų pavasaris 2011 metais paskatino sukilimą, ir valdžios pajėgos pasitraukė iš, valdžios nuomone, pernelyg atitolusio Sinajaus. Rusijos lainerio „Airbus A321“ sprogdinimas 2015-ųjų spalio 31 dieną galų gale patraukė ir tarptautinės bendruomenės dėmesį į pusiasalį. Atsakomybę už jį prisiėmė vietos, po „Daesh“ sparnu prigludusi, grupuotė.
Kalbama apie 2011 suformuotą salafitų grupuotę pavadinimu „Ansar Bait al-Maqdis“ arba „Anser Jerusalem“. Jos tikslas – kova su Egipto valdžia ir, jau mažiau svarbu, su Izraeliu. Judėjimui yra pritariančių Gazos sektoriuje, kurie naudojasi gera linkinčiu „Hamas“ neutralitetu.
Reikia pažymėti, kad Gazos sektoriuje egzistuoja kelios grupuotės, kurios palaiko radikalųjį islamą ir „Daesh“: „Jaish al-Islam“ (tankiai susiję su „Hamas“), „Jeruzalės modžahedų šura (taryba)“, „Jund Ansar Allah“, šeicho Omaro Hadido brigada ir t.t. Susiorientuoti čia nėra paprasta, nes daugelis grupuočių nuolat keičia pavadinimą kartu su besikeičiančiomis aplinkybėmis. Tačiau, kol jie nepakiša „Hamas“ autoriteto, juos kenčia. Tuo pat metu judėjimas periodiškai įrodinėja, kas čia yra svarbiausias Palestinos anklave, ir organizuoja labiausiai aktyvių, jų nuomone, elementų valymą. Pavyzdžiui, 2009 rugpjūčio 14 (tai yra, dar daug metų iki „Daesh“ pasirodymo) „Jund Ansar Allah“ pabandė paskelbti Gazoje „islamo kalifatą“. Reakcijos nereikėjo ilgai laukti: jau kitą dieną buvo nukauti 24 naujojo „kalifato“ aktyvistai, įskaitant ir jo emyrą, šeichą Abdelą Latifą Moussa. 2015 birželio 2 dieną ta pati liūdna lemtis laukė Yuniso Hadido (šeicho Omaro Hadido brigados lyderis), kuris įvardijo save al-Bagdadžio atstovu Gazoje.
2014 lapkričio 10 „Ansar Bait al-Maqdis“ smogikai davė oficialią priesaiką „Islamo valstybės“ organizacijai ir Abu Bakro al-Baghdadi pasauliniam džihadui, tokiu būdu persikeldami į tarptautinį lygį. Teroro išpuolis Rusijos lėktuve turi būti vertinamas būtent tokioje perspektyvoje. Atsakomybę už jį prisiėmė Abu Usamas al-Masri (vardas, be jokios abejonės, išgalvotas), kuris prisistatė „Wilayat Sinai“ (arab. „Sinajaus provincijos“) lyderiu. Matyt, kalbama apie egiptiečių imamą, kuris mokėsi Kairo universitete, o vėliau užsiėmė drabužių prekyba.
Jį jau ne sykį skelbė mirusiu, tačiau jokių įrodymų pateikta nebuvo.
„Wilayat Sinai“ dažniausiai vykdo partizaninius išpuolius Rafos, Šeich Zajedo ir Arišo apylinkėse. Kalbama apie tikslinius teroro aktus, kurių metu naudojami sprogstamieji užtaisai, pasalos ir išpuoliai. 2015-ųjų biržeio 16-ąją vienas Egipto laivas patyrė stiprių nuostolių dėl iš kranto paleistos prieštankinės raketos, o 2014-ųjų sausio 26-ąją buvo numuštas mažiausiai vienas sraigtasparnis. „Wilayat Sinai“ sąskaitoje taip pat yra keli teroro išpuoliai Kairo regione.
Bent sykį per pusmetį yra vykdoma didelio masto operacija, kurios metu užpultieji pareigūnai patiria didžiulius nuostolius (kiekvieną sykį žūsta dešimtys žmonių). Dažniausiai yra įvykdomas koordinuotas išpuolis į kelis valdžios infrastruktūros objektus.
Maža to, islamistų aktyvistai įsirengia savo patikros postus Egipto kariuomenės nekontroliuojamose teritorijose ir paveikia vietos gyventojus (net ir didžiųjų vietos genčių atstovus), kurie žiūri į smogikus pakankamai atlaidžiai, nes pavargo nuo represijų ir aklų susišaudymų. Todėl gauti žvalgybos duomenis yra sudėtinga, o maištininkai visoje teritorijoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje ir netgi ten sugeba įrengti teroristų rengimo stovyklas.
Atlantico: jeigu „Islamo valstybei“ pavyktų įsitvirtinti Sinajuje ir jį destabilizuoti, kokios pasekmės lauks Izraelio? Ir „Hamas“?
Alainas Rodieras: kaip jau minėjau anksčiau, „Islamo valstybė“ įsitvirtino Sinajuje ir naudojasi dalies visuomenės palaikymu. Pasekmės atrodo katastrofiškos ne tik egiptiečių pajėgoms (jie ir yra dažniausios išpuolių aukos), tačiau ir kaimyninėms šalims. Pavyzdžiui, nuo 2011-ųjų Egipto dujotekis, nutiestas į Izraelį ir Jordaniją, tapo sabotažo auka mažiausiai tris dešimtis kartų.
2012 metų rugpjūčio 6-ąją niekšiško išpuolio metu buvo išžudyti 16 Egipto pasieniečių netoli Kerem Šalomo patikros posto. Teroristai pagrobė dvi šarvuotas mašinas ir bandė persivežti jas į Izraelį, tačiau juos nueatralizavo. Operaciją priskyrė „istorinei“ „Al Qaeda“, kuri, greičiausiai, veikė per savo palestiniečių „atšaką“ – „Tanzim Qaidat al-Jihad fi Bilad al-Rafidayn“. Nereikėtų kartoti tos pačios klaidos, kaip ir Sirijoje, kur apžvalgininkai yra linkę „pamiršti“ apie „Al Qaeda“. Ir nors ši stengiasi neatkreipti į save dėmesio, jos egzistavimu abejoti nereiktų.
Taigi, Kairo ir Sinajaus regione veikia „Murabutin“ grupuotė (taip seniau vadinosi Mohtaro Belmohtaro judėjimas Salehe, ir tai, tikriausiai, nėra atsitiktinumas), kuriai vadovauja buvęs Egipto spec. padalinio karininkas His„Hamas“ Ali Ashmavi. Ji nors ir niekada nebuvo „Ansar Bait al-Maqdis“ sudėtyje, tačiau jos emiras yra prisiekęs iškimybę Aymanui al-Zawahiri. Grupuotė turi ryšių Libijoje, tikriausiai, netgi ir su „Al Qaeda“ islamiškajame Magribe.
Labiausiai neramina, anot iš Vašintono pateikiamos informacijos, toks Huseinas Juyatini, „Modžahedų šuros“ narys, užsiimantis tuo, kad „palengvina“ „Daesh“ veiklą. Jis į Siriją išvyko 2014-ųjų rugsėjį ir prisiekė A. al-Baghdadi. Tuomet jį išsiuntė į Gazą su nurodymu užsiimti aktyvistų perkėlimu iš Afrikos į kitus kalifato operacijų teatrus, pavyzdžiui, Siriją ir Iraką. Jeigu ši informacija atitinka realybę, gaunasi, kad Sinajus ir Gazos sektorius tapo „Daesh“ islamistų paskirstymo taškais.
Atlantico: kaip vyksta bendradarbiavimas kovoje su Islamo valstybe? Kokių rezultatų jis leido pasiekti šiuo metu?
Alainas Rodieras: po prezidento M. Mursi nuvertimo 2013 liepos 3-ąją Izraelio ir Egipto santykiai pastebimai pagerėjo. Žydų valstybė bendradarbiauja su A. el Sisi vyriausybe. Tikėtina, kad jie netgi tiesiogiai keičiasi su Kairu žvalgybos duomenimis, susijusiais su radikaliais islamistais ir „Musulmonų brolija“.
Toks bendradarbiavimas atsirado tikrai ne vakar: jis veikė dar prie H. Mubarako, tačiau buvo numarintas Arabų pavasario metu, ypač atėjus „Musulmonų brolijai“ į valdžią Kaire.
Siekiant kovoti su grėsmėmis izraeliečiai netgi leido Egiptui Sinajaus pusiasalyje dislokuoti daugiau kariuomenės, negu tai buvo numatyta pagal 1979 metų taikos sutartį. 2014-ųjų spalį pasienyje tarp Egipto ir Gazos sektoriaus buvo suformuota buferinė zona. Egiptiečiai netgi užtvindė tunelius atvestu jūros vandeniu.
Savo ruožtu Izraelis nuo 2010-ųjų sustiprino sieną, kuri tęsiasi 245 kilometrus išilgai jos sienos su Sinajumi nuo Gazos iki Elato.
Su „Hamas“ jau visai kita istorija. Šis palestinos judėjimas išsaugojo priešiškus santykius su žydų valstybe (jie sveikina bet kokius teroro išpuolius Izraelio teritorijoje) ir Izraelio valdžios yra laikomi prioritetiniais priešais. Tačiau kartais senas ir žinomas priešas yra labiau parankus naujo. Negalima leisti, kad „Daesh“ prarytų „Hamas“.
Šiandien „Wilayat Sinai“ – viena iš aktyviausių „Islamo valstybės“ nutolusių „provincijų“, kartu su Libija, Afganistanu, Jemenu, Saudo Arabija ir Kaukazu. Nigerija čia – išskirtinis atveju dėl „Boko Haram“ specifikos.
Nepaisant eilės judėjimų ištikimybės priesaikų, įskaitant ir „Abu Sayyaf“ Filipinuose ir dalies „Jemaah Islamiyah“ Indonezijoje, Tolimieji Rytai vis dar negauna „garbės“ vadintis „wilayat“. Tačiau tai gali nutikti jau ir artimiausiu metu. Visa tai piešia aktyvios kalifato plėtros žemėlapį: nuo teroristų branduolio Irake ir Sirijoje (kur formuojasi nauja islamistų karta) iki po visą pasaulį „provincijų“ pagrindu besiformuojančių padalinių… Pergalė šiame kare dar toli, nepaisant visų skambių pranešimų spaudai antraščių.
Kaip jau minėjau, Sinajus ir Gazos sektorius gali tapti perkėlimo tašku tarp Afrikos ir likusio pasaulio ne tik „Daesh“, tačiau ir „Al Qaeda“. Kol kas šie du radikalūs judėjimai kovoja tarpusavyje, tačiau ar ilgai dar tai tęsis? Būtent todėl reikia dėti daugiau pastangų. Izraelis neseniai išsikovojo nuolatinį atstovavimą NATO. Anot premjero Benjamino Netanyahu, „užsienio valstybės nori bendradarbiauti su mumis dėl mūsų ryžto kovojant su terorizmu, mūsų naujoviškų technologijų ir mūsų žvalgybos“. Šiuo atveju galiu pasakyti tik, kad jau seniai metas!
