Jei reikėtų įvardyti daugiausiai dėmesio ir reakcijos spaudoje sulaukiančias Lietuvos aktualijas, žydų turto grąžinimo klausimas neabejotinai taikytų į pirmąjį trejetuką.
Lietuvoje šią savaitę viešėjęs Amerikos žydų komiteto Tarptautinių reikalų departamento direktorius rabinas Andrew Bakeris susitikimuose su valdžios pareigūnais dar kartą priminė jų duotus pažadus dėl bendruomenės turto grąžinimo. Atrodo, jog šešerius metus valdininkų stalčiuose dūlėjęs ar tiesiog dėl žmogiškojo faktoriaus ar nepakantumo vilkintas projekto įstatymas turės „ragais ir nagais“ brautis į dienos šviesą. Juolab kad labai abejotina, jog problemą išspręsti sugebės (ar norės) dar ši Vyriausybė.
Kalbintas Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius pasakojo nesuprantąs, kodėl skelbiama, jog iš pradžių turtas turi būti grąžintas lietuviams, o po to žydams.
„Ar mes nesame tokie patys Lietuvos piliečiai kaip ir kitų tautybių žmonės? Sovietai žydų turtą nacionalizavo, po to naciai perėmė iš sovietų, po to sovietai vėl tą turtą atsiėmė. Vėliau jis buvo perduotas nepriklausomai Lietuvos valstybei. Atsikūrusi žydų bendruomenė pareiškė norą jį atgauti. Jau nuo pat pradžių buvo duodama labai daug pažadų, bet pažadai liko pažadais, turtas buvo privatizuojamas. Tačiau juk valstybė už privatizuotus pastatus gaudavo pajamas! Dėl to mes manome, kad tai yra šiek tiek nesąžiningas veiksmas. Nuolat žadant ir pamažu viską privatizuojant, daroma žala ir valstybei, nes mes turime neįkainojamą kultūrinį žydų paveldą.“
Anot pašnekovo, skaudina ne tik dalijimas į žydus ir lietuvius ir pirmenybės deklaravimas pastariesiems, bet ir neteisingas žiniasklaidoje sukurtas reikalaujamo turto įvaizdis.
„Tai, ko mes prašome, kitos religinės konfesijos jau gavo. Mes neprašome grąžinti kažkokį ypatingą turtą. Nesusipratimas kyla dėl to, jog mūsų religinio turto – dėl to, kad religija yra skirtinga – sankloda yra skirtinga. Žydai nieko išskirtinio nenori, tik lygių teisių su kitais piliečiais. Tikrai „negražiai“ atrodo tokie pasisakymai, sklindantys iš labai aukštų pareigūnų lūpų, jog iš pradžių grąžinkim lietuviams, po to žydams. Vis dėlto žmones skirstyti turėtume ne pagal tautybę, o pagal priklausomybę valstybei.“
Anot S. Gurevičiaus, toks skirstymas nėra demokratinės valstybės požymis.
Pamažu aikštėn iškyla nuogas faktas, jog Lietuva yra paskutinė valstybė centrinėje rytų Europoje, kurioje restitucijos klausimas dar nėra išspręstas.
„Mes turime pavyzdžių, kai Lenkijoje, Čekijoje ir visoje Europos Sąjungoje žydų turtas buvo grąžintas, ir tai išėjo šalims tik į naudą – pažiūrėkite, koks turizmas Krokuvoje ar Čekijoje. Iš kitos pusės, mes, jaunoji karta, turėtume išmokti tas istorijos pamokas, kurios buvo, ir atstatyti bent jau istorinį teisingumą“, kalbėjo žydų bendruomenės atstovas.
Grąžinta bendruomenės nuosavybė, priklausiusi žydams iki karo, anot pašnekovo, ženkliai pasitarnautų turizmui ir šalies patrauklumo didinimui, netgi galėtų tapti Lietuvos „vizitinės kortelės“ dalimi. „Unikali žydų bendruomenė, gyvenanti Lietuvoje, šneka jidiš kalba, tad kodėl to neišnaudojus ir neparodžius pasauliui? Vis bandoma žydą parodyti iš neigiamos pusės, taip bandant apsaugoti lietuviškus interesus“.
Kas, jei pažadai ir kitos Vyriausybės darbotvarkėje liks pažadais, o ne realiais veiksmais?
„Gyvename teisinėje valstybėje ir jokio kito būdo problemai spręsti nematome. Šešerius metus su Teisingumo ministerija buvo derinamas turto grąžinimo įstatymo projektas, kuris per visą tą laiką nebuvo pristatytas Seimui. Labai tikimės, kad vilkinimas neprives prie to, kad žydų bendruomenei teks eiti teismo keliu, kreiptis į žmogaus teisių institucijas Europoje“, samprotavo S. Gurevičius.
Bendruomenės atstovas tikino, jog priimtas sprendimas nebūtų sunki našta valstybei. „Turtą reikėtų grąžinti ne iš karto, tai užimtų keletą metų. Labai svarbu pabrėžti, jog tas turtas niekur iš Lietuvos neiškeliaus. Nebus taip, jog jis, priklausęs kažkam, bus tiesiog atimtas. Jis priklausė žydų bendruomenei iki karo, ir mes tiesiog bandome atgauti ne svetimą turtą, o savo turtą“.
Su Andrew Bakeriu taip pat matęsis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius pasakojo, jog svečio įteiktoje apžvalgoje sudėlioti žodžiu ar raštu išgirsti pažadai dėl žydų turto grąžinimo „atrodo pakankamai įspūdingai ir negarbingai“.
„Apžvalgoje surašyti įvairių Vyriausybių pažadai apie tai, jog ši problema tuoj bus išspręsta – Seimui pateiktas įstatymas, kuris bus priimtas, po to bus įsteigtas fondas. Kalbėta su ta mintimi, jog problema bus išspręsta lygiai taip pat, kaip yra išspręsta kitose centrinės Europos valstybėse. Nesu matęs to įstatymo projekto, kuris vis stumdomas, tačiau iš pačios Vyriausybės girdžiu, jog jis nėra sudėtingas. Kaip aiškino premjero patarėjas Vilius Kavaliauskas, Lietuvai tai kainuotų daugiausiai 60 mln. litų per 10 ar 15 metų“.
A. Kubilius išreiškė viltį, jog veiksmų imsis dar ši Vyriausybė, nes, anot jo, labai lengva „degančius“, daugiau dėmesio reikalaujančius įstatymų priėmimus permesti kitai Vyriausybei. Tokiu būdu ir vyksta vilkinimas, kuris, anot konservatorių lyderio, „tikrai neprisideda prie mūsų, kaip garbingos šalies, įvaizdžio visame pasaulyje“.
Ima rodytis, jog restitucijos problema – vienas iš tų dygių valstybės gyvenimo aspektų, kurie, abiem pusėm šūkaliojant savo argumentus, įgyja nepamatuoto ir neracionalaus pykčio bei pagiežos formą. Mažai vilčių, jog žydų turto grąžinimo klausimas bus įrašytas dar šios Vyriausybės darbotvarkėje. Tačiau, kaip sakoma, viltis miršta paskutinė, ir, beje, visad lieka santykių aiškinimosi teisme galimybė. Įdomu būtų persikelti 15 metų į priekį ir pažiūrėti, ar tapome baltiškąja Krokuva...
