Prieš keletą metų dar buvo sunku patikėti, kad tenisininkas iš Lietuvos kaip lygus kausis su sportininkais iš elito. Tačiau Ričardas Berankis tai daro. 20-metis vaikinas nuosekliai kyla karjeros laiptais.
R. Berankis ir jo treneris Remigijus Balžekas pažymi, jog dirbti reikia sunkiai, tačiau tenisas turi likti ir kaip malonumas.
– Ričardai, metų pradžioje buvai 319-oji pasaulio raketė, dabar - 124-oji. Kaip šis šuolis reitinge pakeitė tavo gyvenimą?
Ričardas: Pasikeitė ir planai, ir turnyrų lygis. Važiuojame į aukštesnio lygio varžybas. Tai suteikė dar pasitikėjimo savimi. Dabar net lengviau eiti į aikštę. Susikaupi, ir viskas yra visai kitaip nei anksčiau.
Remigijus: Praėjusių metų pabaiga buvo labai sėkminga. Šitas pakilimas per du šimtukus yra dėsningas. Galima sakyti, taip ir planavome. Planas buvo pakilti maždaug iki 100-osios vietos. Metų pabaiga dar toli. Bandysime dar pasispausti. Ričardas nebe vaikas. Tiek Rogeris Federeris, tiek visi kiti sportininkai jį traktuoja kaip visišką profesionalą.
Ričardas: Kai sužaidi su Jurgenu Melzeriu tokį mačą, visi juk tai mato, žino.
Remigijus: J. Melzeris – 15-oji pasaulio raketė. O trūko tik vieno kamuolio, kad jis būtų įveiktas. Sportininkai nelabai džiaugiasi gavę pirmajame ar antrajame rate žaisti su R. Berankiu, nes žino, kad reikės kovoti iš paskutiniųjų.
– Kalbant apie sportą, nuolat bandoma sukurti receptą, kas daugiausia lemia sėkmę – darbas, talentas ar pati Fortūna. Kas daugiausia lemia tenise?
Remigijus: Dviejų atsakymų nėra. Visiškai aišku, kad tik darbas. Talentingų žmonių yra daug. Yra begalė tokių žmonių kaip Ričardas, ir dar su geresniais duomenimis. Jei tenise pasikliausi tik talentu, galėsi būti geras žaidėjas tik trumpą laiką. Pažiūrėkite, kiek pirmosios raketės laikosi elite. Be sunkaus darbo tai būtų neįmanoma, kad ir koks talentingas būtum.
Yra masė žaidėjų, kurie laimėjo „Grand Slam“ jaunių turnyrus, bet po to dingo iš teniso. Jie manė, kad pasiekė viską. Tas perėjimas iš jaunių į suaugusiųjų tenisą yra nepaprastai sunkus laikotarpis. Žmonės, kurie įdeda mažiau darbo ir pasikliauja talentu, paskui nepereina pirmojo rato net mažesniuose turnyruose. Jie meta tenisą, nes neišlaiko psichologiškai.
– 2006-aisiais Ričardas pirmą kartą pateko į reitingą, buvo 1511-oji pasaulio raketė. Žvelgiant iš tokios pozicijos, didieji turnyrai ir pirmasis šimtukas tikriausiai atrodė labai toli. Ar nekilo minčių, jog viso to pasiekti nepavyks?
Ričardas: Visada galvoji, pavyks ar nepavyks. Bet sieki tikslo, ir tai tave stumia į priekį. Nors ir kokios mintys listų į galvą, visada eini tuo pačiu keliu.
Remigijus: Nesu suabejojęs nė vieno karto. Dabar jau galiu tai drąsiau sakyti, anksčiau gal būtų nuskambėję kaip akibrokštas. Svarbiausias dalykas sėkmės formulėje yra tikėjimas tuo, ką darai. Jei nors truputį nepasitiki sportininku, esi pralaimėjęs iš karto.
Mes apie reitingą pradėjome šnekėti tik tada, kai patekome į antrąjį šimtuką. Tada pradėjome skaičiuoti taškus. O iki to laiko svarbiausi dalykai buvo darbas ir progresas. Tas kilimas nuo 1511-osios vietos kasmet buvo tolygus.
Ričardas: Kuo greičiau pakilsi, tuo greičiau nukrisi.
Remigijus: Iš tiesų paskui atsikelti labai sunku. O dabar mes nieko nepraradome. Kaip ėjome iš lėto, taip ir einame.
– Anksčiau būdavo nemažai pavyzdžių, kai labai jaunas tenisininkas įšokdavo į elitą. Taip buvo su Borisu Beckeriu, Andre Agassiu, Rafaeliu Nadaliu. Kodėl dingo tokie vunderkindai?
Ričardas: Tokių įšokimų dabar visai nėra.
Remigijus: Žaidimo lygis visiškai pasikeitė. Neįsivaizduojate, koks galingas pasidarė tenisas, kaip sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Dabar turėtų ateiti dvigubai geresnis už R. Federerį, kad taip įšoktų.
– Prieš kelis dešimtmečius, Vito Gerulaičio ir Johno McEnroe laikais, būdavo nuolat kalbama apie tenisininkų linksmybes. Ar ką nors panašaus tenise galima rasti dabar?
Ričardas: Rasti gal ir galima, bet daug mažiau. Visi pradėjo labai rimtai žiūrėti į tenisą. Visgi ir pinigai labai dideli.
Remigijus: Yra tokių žaidėjų, kurie prieš mačą nueina „pabaliavoti“ ar pašokti. V. Gerulaitis visada po to geriau žaisdavo. Šiais laikais taip nepadarysi. Jei tik jėgos kiek apleidžia, tave iš karto pastato į vietą. Gal žemesnio lygio sportininkai sau daugiau leidžia.
Ričardas: Nežinau, kas iš geriausiųjų 30-uko galėtų sau tai leisti. Yra gal vienas. Bet jei jis „baliavoja“, labai prastai pasirodo. Jei susikaupia mėnesį ar pusantro, gerai padirbėja, iš karto ir rezultatai pasirodo. Pavardės geriau neminėti.
– Kiek apskritai didžiuosiuose turnyruose būna bendravimo tarp tenisininkų?
Ričardas: Nuolat triniesi tarp žaidėjų, kartu pietauji, kartu esi rūbinėje. Tas pats būtų ir Lietuvoje. Įsivaizduokime, kad čia vyksta turnyras, suvaromi 20-30 žmonių į vieną vietą. Trys sėdės kavinėje ir valgys, keturi miegos rūbinėje, du treniruosis ir dar trys sėdės prie interneto. Kur nueisi, ten žaidėjai. Pasikalbi, pajuokauji.
Remigijus: Visokių jų yra. Pasipūtusių taip pat. O štai R. Federeris labai paprastas. Apskritai, kuo jie aukštesnio lygio, tuo normalesni.
– Yra žaidėjų, kuriuos galėtum pavadinti savo draugais?
Ričardas: Gerų draugų gal ir neturiu. Sakyčiau, yra daug gerų pažįstamų.
Remigijus: Gyvenant tokį gyvenimą draugystei nelabai lieka laiko. Ką reiškia draugas? Tai juk turbūt truputį daugiau nei kartu kavos išgerti.
– Kalbėdami dažnai vartojate žodį „mes“, o ne „aš“. Apskritai daugelio žmonių akyse esate neatskiriami. Neskaičiuojate, kiek per metus kartu praleidžiate laiko?
Remigijus: Suskaičiuojame nebent kiek laiko atskirai praleidžiame. (Juokiasi.) Kartais pasakome: „O, velnias, jau mėnesį kartu viename kambaryje gyvename“. Bet kokios nors įtampos nėra. Jau 11 metų dirbame kartu, tačiau dar niekada nebuvome smarkiai susipykę.
Ričardas: Sieki vieno tikslo, tai vienas kitam ir padedi. Mane Remis supranta, aš jį suprantu.
– Kai Živilė Balčiūnaitė laimėjo Europos čempionatą, ji teigė, jog treneris Romas Sausaitis mėgsta pabumbėti, bet ji irgi. Kuris iš jūsų daugiau bumba?
Remigijus: Mes gal daugiau juokiamės, nei bumbame. Ričardas yra geras juokdarys. Humoro jausmas sporte yra vienas pagrindinių dalykų.
Ričardas: Su juo lengviau gyventi. Ir nuotaika geresnė, ir vitaminas C gaminasi.
Remigijus: Beje, dėl Ž. Balčiūnaitės. Negaliu suvokti, kaip jai galėjo skirti tik 20 tūkst. litų. Europos maratono čempionė! Čia pasityčiojimas. Žmogus atiduoda visą gyvenimą. 200 tūkst. reikėtų duoti.
Negalima taip elgtis su sportininkais. Kas labiau už juos garsina Lietuvą? Niekas. Paskutinį Ričardo mačą Niujorke žiūrėjo maždaug 4 tūkst. žmonių.
– Kai esi profesionalas, tenisas yra darbas. Ar šis žaidimas vis dar yra ir malonumas?
Ričardas: Būna dienų, kai galvoji, kaip tingisi eiti į treniruotę. Jautiesi pavargęs arba neišsimiegojęs. Bet visgi žaisti tenisą ir treniruotis yra malonumas. Manau, jei tai liktų tik darbu, būtų sunku ką nors pasiekti.
– O kaip mokslai?
Remigijus: Baigti tie mokslai. Tik egzaminus liko išlaikyti. Gal kitais metais pavyks. Amžius mokymuisi ne riba. Kai baigs karjerą, Ričardas galės baigti kad ir 10 universitetų. Mokslas yra puiku, bet dviejų karjerų iš karto nepadarysi. Paskui, jei bus noras ir reikalas, jis baigs ką tik norės. Savišvieta ir tobulėjimas priklauso tik nuo tavo poreikių.
Ričardas: Yra toks vienas mano bendraamžis geras pažįstamas. Jį tėvai nuolat spaudžia dėl mokslų, nepavyksta kartais net į treniruotes ateiti. Tą tenisininką laikė perspektyvesniu už mane. Bet dabar jis 800-oji ar 900-oji pasaulio raketė.
Remigijus: Grįžtant prie darbo ir malonumo, jei tenisas būtų tik darbas, būtume seniai jį metę. Tiek man tenisas yra gyvenimas, hobis ir malonumas, tiek Ričardui. Kiek galėtumėte žiūrėti vis tą patį kiną? Gal dešimt kartų, bet ne dešimt metų.
Ričardas: Geras mačas viską atperka. Jūs neįsivaizduojate, koks tai yra malonumas. Atsistoji, ruošiesi padavimui ir matai aplink save 5 tūkst. žmonių. Visi tyli, žiūri į tave ir laukia. Tu laimi tašką, ir jie visi pašoka. Nuovargis iš karto dingsta.
Laimėjimai
2007 m. Ričardas Berankis laimėjo atviro JAV čempionato jaunių varžybas. Šiemet jis laimėjo ATP „Challenger“ serijos turnyrą Anglijoje, pateko į antrąjį ratą Vimbldono ir „US Open“ turnyro pagrindinėse varžybose. Pastarosiose Ričardas po daugiau nei tris su puse valandos trukusios kovos nusileido 15-ajai pasaulio raketei austrui Jurgenui Melzeriui
Arūnas Abromaitis
