Gimus neišnešiotam kūdikiui, šeima ne tik patiria stresą, bet ir susiduria su informacijos trūkumu, mamos kaltina save, analizuoja, ką darė ne taip.
„Vaiką iš tavęs paima, jis atsiranda inkubatoriuje, tu jo galbūt net nepamatai. Arba pamatai tik po kelių dienų, kai pati fiziškai atsigauni. Pamatai jį kažkur inkubatoriuje, apraišiotą su visokiais vamzdeliais, kvėpavimo aparatais. Ir jis tokio mažo dydžio. Būtent tuo metu būna toks lūžis. Kol tu jo nematai, tu patiri šoką, bet kai pamatai, patiri tokį kaltės jausmo antplūdį, depresijos, nežinomybės jausmą. Atrodo, kad viskas kabo ant plauko“, – prisimena Asta Radzevičienė, savo dukrytę pagimdžiusi 26-ąją nėštumo savaitę.
Mamos išgyvena nerimą
„Tai buvo pati ilgiausia, pati blogiausia pasaulyje diena, kuri tik gali nutikti moteriai gyvenime, būtent ta diena, kai kūdikis gimsta netikėtai tokiomis aplinkybėmis. Ieškojau informacijos, ieškojau palaikymo, tačiau jokios informacijos apie tai niekur neradau. Man to labai trūko, ypatingai kitų pavyzdžių, kitų tėvų istorijų. Tuo metu subrendo idėja, kad reikėtų tokią asociaciją įsteigti, kad suvienytų tėvus, kad visi galėtų pasakoti savo istorijas, pasakoti savo patirtis, padėti toms mamoms, kurios dabar tai išgyvena, kurių kūdikėliai guli reanimacijoje“, – LRT.lt sakė A. Radzevičienė.
Ji ir dar trys mamos, pagimdžiusios neišnešiotus kūdikius, įkūrė tėvų asociaciją „Neišnešiotukas“, kad galėtų padėti panašaus likimo mamoms.
Nijolė Drazdienė, VU Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro direktorė, tvirtina, kad per anksti gimę kūdikiai yra nepasirengę gyventi be mamos. Tam, kad galėtų normaliai vystytis, jiems reikalinga gydytojų pagalba ir speciali priežiūra. Anot gydytojos, gimus neišnešiotam naujagimiui, šeima patiria didelį stresą, jiems dažnai reikalinga psichologinė parama.
„Moterys jaučia labai didelį psichologinį diskomfortą, kai jos pagimdo neišnešiotą naujagimį. Kiekviena skirtingai jaučiasi, bet daugelis iš jų, jeigu jos atsiveria, kalba apie tai, kad jos kaltina save, analizuoja, ką jos darė ne taip, galvoja, kad gal ji yra nepilnavertė, gal kažkas su ja yra negerai, kad ji nesugebėjo išnešioti vaiko. Tą jos dažniausiai išgyvena savyje“, – pasakoja N. Drazdienė.
Kalbėdama apie savo patirtį asociacijos „Neišnešiotukas“ pirmininkė A. Radzevičienė pasakoja, kad gimus neišnešiotam vaikeliui, moteris patiria dar vieną psichologinį lūžį tada, kai iš intensyvios terapijos skyriaus kūdikį perkelia į stacionaro skyrių.
„Įsivaizduokit, įstumia inkubatorių su vaiku į palatą. Mama nežino, ką daryti su tuo vaiku. Ji jau turi teisę prie jo liestis, keisti sauskelnes, dėtis ant savo krūtinės, bet daktarai neturi laiko [viską paaiškinti]. Jie kai ką paaiškina, bet yra visokiausių niuansų. Vyksta apnėjos – kai vaikas pamiršta kvėpuoti. Tu turi keltis ir žadinti vaiką, kad jis to nepamirštų. Tai gali įvykti bet kada, pavyzdžiui, vidury nakties: pašoki, kiši rankas į inkubatorių, judini vaiką, kad jis atsigautų“, – sako A. Radzevičienė. Anot jos, tokiais atvejais ypatingai reikalinga kitų tėvų, patyrusių panašius dalykus, parama.
Pasak gydytojos N. Drazdienės, kartais moterys, per anksti pagimdžiusios naujagimį, bijo prieiti prie inkubatoriuje gulinčio kūdikio, dažnai daug blogiau vertina savo kūdikio būklę, negu ji yra iš tikrųjų.
„Mes joms pasakojame, kaip atrodo vaikelis, kaip ir kas su juo vyksta, kaip jis prijungtas prie aparatų. Bet kai ji nemato, ji galvoja kartais žymiai blogiau, nei yra iš tikrųjų, arba neįvertina, kokia sunki yra ta situacija“, – sako vaikų gydytoja.
Anot asociacijos „Neišnešiotukas“ pirmininkės, labai svarbu palaikyti tokias šeimas, kuriose vaikelis gimė per anksti, aiškinti joms, kad toks vaikas gali išaugti visiškai sveikas ir pilnavertis žmogus. Tėvų paramos vieni kitiems idėją palaiko ir gydytoja N. Drazdienė.
„Savitarpio pagalba galėtų padėti moterims įveikti baimę. Daug paprasčiau yra kalbėtis su sau lyg ir lygiu žmogumi – su mama, kurios neišnešiotas berniukas arba mergytė jau vaikšto, galbūt jau eina į mokyklą arba yra studentas“, – tikina VU Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro direktorė.
Neišnešioto kūdikio gimimą gali lemti ne viena priežastis
Gydytoja N. Drazdienė teigia, kad priežasčių, kodėl vaikelis gali gimti neišnešiotas, yra daug ir ne visos jos yra aiškios. Ankstyvą vaikelio atėjimą į pasaulį gali lemti įvairios moters ligos – širdies kraujagyslių ligos, kvėpavimo sistemos ligos, sunkios inkstų ligos, moters lyties takų infekcija.
„Viena iš rimtų neišnešiotumo priežasčių yra praeityje padaryti abortai. Padarius abortą, aš jau nekalbu apie visus psichologinius dalykus, tiesiog mechaniškai yra sužalojama gimdos gleivinė, gimdos raumuo ir po to, kito nėštumo metu, normaliai užsimezgęs vaikutis nesugeba pakankamai gerai įsitvirtinti“, – aiškina gydytoja.
Tarp priešlaikinio gimdymo priežasčių N. Drazdienė nurodo ir labai sunkų fizinį darbą, traumas – tiek fizines, tiek psichologines, žalingus įpročius, nesveiką gyvenimo būdą ar didelį stresą.
„Dar viena priežasčių grupė yra nėštumo eigos ypatybės, tam tikros nėštumo komplikacijos. Gali būti priežasčių ir iš vaiko pusės. Pirmiausia tai vaiko raidos ydos arba tam tikri vaiko sutrikimai, kurių galbūt plika akimi nematome. Gali būti vaiko liga, vaiko infekcija, kuri įgyta, tarkim, per kraują, per placentą“, – pasakoja gydytoja.
Neišnešiotu kūdikis laikomas, jei gimė anksčiau nei 37-tą nėštumo savaitę. Anot N. Drazdienės, kūdikių poreikis medicinos pagalbai yra labai skirtingas ir priklauso nuo to, kurią nėštumo savaitę jis gimė.
„Jei gimė 24–25-tą savaitę, jis dar absoliučiai nepasirengęs gyventi be mamos, todėl reikia labai daug medikų pastangų, reikia modernios įrangos, reikia sudėtingų naujų biotechnologijų būdu pagamintų vaistų, kad tas vaikas išgyventų. Reikia patyrusių kvalifikuotų gydytojų, slaugytojų. Reikia dirbtinai maitinti, dirbtinai palaikyti kraujotaką ir kvėpavimą. Tarkim, 34–35 savaičių naujagimiai yra labiau subrendę, jau jie gali patys kvėpuoti, bet jiems reikia padėti“, – pasakoja Neonatologijos centro direktorė.
Ji pasakoja, kad stabilizavus kūdikio gyvybines funkcijas, taikomas Kengūros metodas – vaikelis yra dedamas mamai arba tėčiui ant krūtinės prie odos tam, kad formuotųsi emocinis ryšys.
„Vaiko paėmimas, jo priglaudimas ir žindymas yra labai svarbu ir motinai, ir vaikui. Šiuo atveju, kai vaikas gimė labai mažas ir neišnešiotas, jis pateko į inkubatorių, tai mama galbūt dėl to ir jaučia tą savo nepilnavertiškumą, nes ji negali jo paimti, apkabinti ir priglausti, bet ji to norėtų.
Yra atlikti tyrimai ir nustatyta, kad kai vaikas yra uždėtas mamai ant krūtinės, jis nurimsta, kadangi girdi tą patį širdies plakimą, kurį girdėjo būdamas gimdoje, girdi tokį pat kvėpavimą. Ir taip lyg apgauni vaiką, nes mama jį apkabina, ir jis girdi tuos visus garsus, ir jis turbūt galvoja, kad yra toje aplinkoje, kurioje turėtų būti“, – LRT.lt sakė N. Drazdienė.
Ji tvirtina, kad vaikeliui paaugus, jis ir toliau yra stebimas medikų, nes egzistuoja didelė tikimybė tokių kūdikių raidos sutrikimams – tiek fizinei, tiek protinei raidai. Gydytojai toliau stebi vaiko regą, neurologinę raidą, tiria pokyčius galvos smegenyse, vidaus organuose.
A. Jakubonytė
