Kauniečiai renkasi į neįprastą vakarienę. Šiek tiek pabendravę jie pakviečiami išklausyti specialaus instruktažo. O jis būtinas, mat ši vakarienė vyksta… visiškoje tamsoje. Tad svečių prašoma ne tik išjungti, bet ir paslėpti mobiliuosius telefonus, vakarienės metu nedaryt staigių judesių.
Vakarienės rengėjų rankose ir baltoji lazdelė, nuolatinis neregių palydovas judant. Tad ši vakarienė ne tik pramoga, beieškant netikėtų kulinarinių patirčių, bet ir paskata – atkreipti dėmesį į žmonių su regėjimo negalia problemas. O ir pačią vakarienę veda nuo gimimo nematanti poetė, pasakų autorė Indrė Gaskaitė.
„Žmonės labai dažnai sako, kad be regėjimo nėra gyvenimo, tamsoje nėra gyvenimo, bet šita vakarienė parodo, kad yra dar keturi pojūčiai – klausa, uoslė, lytėjimas ir skonis, tai po šitos vakarienės žmonės pradeda labiau vertinti“, – sako vakarienės vedėja Indrė Gaskaitė.
Būtent Indrė pasitinka dalyvius ir juos palydi iki stalelių. Štai taip žingsnis po žingsnio – visi grupelėmis pranyksta tamsoje.
Net ir padavėjai čia dirba su specialiais – naktinio matymo akiniais. Patiekti maistą tamsoje, surinkti indus– jiems taip pat didelis iššūkis.
„Žinokit mes tik truputėlį geriau matome, matome tik kontūrus, einame pasiremdami sienų, kad neužgautume mūsų klientų, iš tikrųjų labai sunku, ganėtinai sunkus darbas“, – sako padavėjas Mantas Lukauskas.
Vakarienės patiekalai laikomi paslaptyje. Juos ragauja tik pasiryžusieji šiam iššūkiui. Dalyviai ne tik skanauja, bet ir bando atspėti kokį patiekalą skanauja, išvardinti jo sudėtį. Vakarienė trunka pora valandų, jai baigiantis, pamažu daugėja šviesos šaltinių- uždegamos žvakės, kad matančiųjų akys vėl priprastų prie šviesos.
Dalyvių įspūdžiai po vakarienės labai įvairūs – vieni sako apčiupinėję lėkštes ir net uostę patiekalus.
„Kada tu matai, tu pavalgai greitai, šast šast ir nebėra, o čia mėgavomės kiekviena akimirka nes tu vis bandai atrasti, įsigilinti, koks ingridientas, koks padažas, tai daugiau tuos pojūčius kitus įjungi, nes nu šiaip neuostytum patiekalų“, – sako Gintarė Slausgalvienė.
Kiti bandydami suprasti ką valgo net ir tamsoje užsimerkdavo, kiti sako nevalingai ieškoję bet kokio šviesos šaltinio.
„Aš irgi sėdėjau užsimerkęs, Kai tu atsimerkęs ir nematai, tai kažko ieškai. O kai užsimerki atsipalaiduoji tada“, – sako Tomas Slausgalvis.
Daugelis pripažįsta, kad valgyti su stalo įrankiais buvęs didžiulis iššūkis.
„Gal išmokčiau kaip nors, bet su šakute pataikyti ten kur reikia, tikrai nepataikyčiau. Nežinau ar to įmanoma išmokt neregiui. O iš kitos pusės mums iš tiesų reikia, labai jautriai reaguoti į mus supančius žmones, pastebėti ko jiems trūksta ir jei mes galime padėti būtinai tą turime padaryti“, – sako šokių mokytoja Jūratė Norvaišienė.
Pasak pačios Indrės Gaskaitės ši vakarienė tai paskatinimas žmonėms branginti, ką turi, ir labai mažytis žingsnelis į supratimą koks yra neregių pasaulis.
„Tai yra gan trumpas laikas, kad pajusti visą tamso realybę. Nes sėdėti prie stalelio tai ne tas pats kas išeiti į gatvę ir galbūt pereiti pėsčiųjų perėją arba įlipti į troleibusą, bet tai yra pradžia į žinojimą, kad yra tamsa“, – sako I. Gaskaitė.
Tokios vakarienės visiškoje tamsoje idėja gimė beveik prieš du dešimtmečius Ciuriche, Šveicarijoje, taip savo draugus nustebino aklas dvasininkas, Lietuvoje pirmą kartą į tokią vakarienę žmonės rinkosi prieš šešerius metus būtent Kaune.
