Indijos vandenyne esanti Madagaskaro sala – ketvirta pagal dydį planetos sala. Ji nuo rytinės Afrikos pakrantės nutolusi 400 km. Šios 1 600 km ilgio salos fauna ir flora unikali – 90 proc. Madagaskaro augalų nerasi nė vienoje kitoje pasaulio vietoje. Trijų ketvirtadalių Madagaskaro gyvūnų rūšių taip pat daugiau niekur pasaulyje nėra. Sala visą laiką gyveno izoliuotą gyvenimą, todėl jos flora ir fauna vystėsi unikaliai. Tačiau kaip Madagaskare atsirado žinduolių, mokslininkai ir šiais laikais tiksliai negali atsakyti.Hipotezės
Madagaskaras biologams – viena įdomiausių pasaulio vietų. Šios salos fauna išskirtinė, daugelis Madagaskare esančių rūšių daugiau niekur nerandama. Jau daug milijonų metų Madagaskaras yra atskirtas nuo kontinentų, ir mokslininkai suka galvą, kaip apskritai šioje saloje atsirado įvairūs gyvūnai.
Reikalas tas, kad labai senais laikais Madagaskaras buvo ne sala, o kontinento dalis. Tačiau prieš 160 milijonų metų Madagaskaras atskilo nuo Afrikos, o prieš 90 milijonų metų – nuo Indijos. Pirmieji žinduoliai Žemėje pasirodė gerokai vėliau – prieš 60 milijonų metų. Tad kaip jie pateko į Madagaskarą? Negi plaukte įveikė tuos 400 km, kurie salą skiria nuo Afrikos?
Kad ir kaip būtų keista, nemažai mokslininkų yra iškėlę hipotezę, kad žinduoliai į Madagaskarą atplaukė.
Yra ir kita nuomonė – atseit buvo laikai, kai Madagaskarą su Afrika jungė siauras sausumos kelias, kuriuo pirmieji žinduoliai ir pateko į salą. Vėliau kelias sunyko, žinduoliai vystėsi izoliuoti nuo viso pasaulio, todėl jų evoliucija buvo kitokia ir todėl Madagaskaro fauna bei flora labai unikali. Tačiau šios versijos neparemia daugelis geologų – jie teigia, kad, Madagaskarui atsiskyrus nuo kontinento, jokio sausumos kelio negalėjo būti.
Beje, tvirtinama, kad sausumos tiltas galėjo jungti Afriką, Madagaskarą ir Indiją – taip lengviau būtų paaiškinti faktą, kad Madagaskaro flora ir fauna panašesnė į Indijos nei į Afrikos florą ir fauną.
Gana keistai skamba hipotezė, teigianti, kad gyvūnai į salą galėjo atplaukti iš Afrikos, pavyzdžiui, įsikibę į rąstą ar kokį natūraliai susiformavusį plaustą. Tačiau šios hipotezės laikosi daugelis mokslininkų. Vis dėlto bent jau šiais laikais atplaukti ant rąsto iš Afrikos į Madagaskarą neįmanoma, nes Indijos vandenyno srovės yra tokios, kad be variklio ar burių iš Afrikos į Madagaskarą nenuplauksi – jos vandenis neša priešinga kryptimi, t. y. nuo Madagaskaro Afrikos krantų link.
Hipotezė apie į Madagaskarą atplaukusius gyvūnus pirmą kartą buvo iškelta 1940 metais. Ją pasiūlė amerikiečių paleontologas George'as Simpsonas. Mokslininko nuomone, atplaukti ant rąsto į Madagaskarą galėjo tik nedideli žinduoliai (pelės, lemūrai ir pan.). Stambūs gyvūnai, tokie kaip antilopės ar liūtai, jokių šansų patekti į salą neturėjo. Simpsonas tvirtino, kad ši hipotezė labai gerai paaiškina, kodėl Madagaskaro faunos sudėtis yra tokia keista.
Nors Simpsono hipotezė ir prieštarauja logikai, nes gyvūnai įsikibę į rąstą negali plaukti prieš srovę, ji niekada nebuvo pamiršta, nes tai – kaip skęstančiajam šiaudas: kai nėra jokio paaiškinimo, reikia kabintis nors už šito. Taigi mokslininkai labai rimtai pradėjo tyrinėti, ar negalėjo būti taip, kad prieš kokius 60 milijonų metų Indijos vandenyno srovės tekėjo kita kryptimi.
Srovės
Šiuo metu naujausių tyrimų medžiagas yra pateikę du mokslininkai – Jasonas Ali iš Honkongo universiteto ir Matthew Huberis iš JAV Indianos valstijoje esančio Purdue universiteto. Jie išsiaiškino, kas gi buvo prieš 60 milijonų metų. Nepasakosiu, kaip jie modeliavo situaciją, nes tai – gana sudėtinga ir painu, nekalbėsiu ir apie kontinentų išsidėstymą, judėjimą, nesigilinsiu į klimatologiją, kuri daug padėjo abiem mokslininkams – čia irgi nemažai painiavos, papasakosiu tik rezultatus. Taigi Jasonas Ali ir Matthew Huberis nustatė, kad prieš 60 mln. metų Mozambiko sąsiauryje, Afriką skiriančiame nuo Madagaskaro, srovės tekėjo priešinga krytimi nei dabar. Negana to, per šimtą metų būdavo bent vienas mėnuo, kai srovės tapdavo labai stiprios ir tikrai galėjo iš Afrikos į Madagaskarą nuplukdyti didelį rąstą su ant jo esančiais nedideliais žinduoliais.
Tiesa, srovių greitis būdavo 0,2–0,3 m/s, vadinasi, kelionė ant rąsto galėjo trukti 16–24 dienas. Labai sunki užduotis išgyventi ant rąsto, plaukiančio vandenynu daugiau nei pusę mėnesio, tačiau mokslininkai tvirtina, kad, kalbant apie nedidelius gyvūnus, tai nėra beviltiškas reikalas.
Sutapimai
Versija, kad gyvūnai į Madagaskarą pateko plaukdami, o ne keliaudami kažkokiu neva buvusiu sausumos tiltu, mokslininkams yra priimtinesnė. Vietiniai Madagaskaro žinduoliai yra nedideli. Jei kažkada būtų buvęs sausumos tiltas, juo į Madagaskarą keliautų dideli gyvūnai: drambliai, antilopės, liūtai ir pan. Tačiau nieko panašaus Madagaskare nėra.
Biologų manymu, pirmieji dabartinių Madagaskaro lemūrų protėviai saloje išsilaipino prieš 50–60 mln. metų. Prieš 25–42 mln. metų į salą atkeliavo ežiai, o prieš 20–24 mln. metų – graužikai. Vėliau į Madagaskaro salą niekas nebepateko. Šią biologų hipotezę papildo Jasono Ali ir Matthew Huberio tyrimas, apie kurį pasakojau, – prieš 30 ar 60 mln. metų vandenyno srovės buvo palankios gyvūnams atkeliauti iš Afrikos. Tačiau prieš 20 mln. metų srovių kryptys pasikeitė ir Madagaskaras tapo izoliuotas: iš artimiausio kontinento – Afrikos, į salą niekas nebegalėjo patekti.
