Amerikiečiai Filipsai ir Brubakeriai — vienos iš nedaugelio šeimų, kurioms teko laimė įvaikinti lietuvius vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Tokių Lietuvoje niekas nenori, tačiau tarptautinis įvaikinimas yra griežtai ribojamas.
Amerikiečiai baisisi betėvių kūdikių ir vaikų situacija mūsų šalyje ir ragina spausti šalies Vyriausybę, kad vaikų namai apskritai būtų panaikinti.
Kevinas
Su amerikiečiu Kevinu Filipsu sutariame susitikti vaikų žaidimų kambaryje viename iš prekybos centrų Šiauliuose. Mat tada dvi šešiametės Kevino ir jo žmonos Šeri įvaikintos mergytės netrukdys mums kalbėtis.
Kevino žmona turėjo išvykti namo pas sunegalavusį sūnų, taigi, vyras vienas liko su įdukromis baigti biurokratinių reikalų. Susitikimo dieną jis džiaugėsi vienai mergaitei jau išėmęs pasą, beliko sutvarkyti likusius formalumus. Ateinantį trečiadienį šeima išskris į Ameriką, į Ohajo valstiją.
Mergytės nuolat prie jo pribėga, apkabina, pabučiuoja ir jau vadina amerikietiškai „Daddy“.
Marisa ir Medison, iki šiol turėjusios kitus vardus, nėra seserys. Viena užaugo Šiaulių, kita — Klaipėdos kūdikių namuose.
Dievas kviečia
Viskas prasidėjo maždaug prieš penkerius metus, kai Filipsų šeima su keturiais sūnumis vasarojo bažnyčios stovykloje, kurios tema tąkart buvusi „Dievas kviečia“. Kevinas parodo ant kaklo iki šiol nešiojamą pakabuką su išgraviruotais žodžiais “God is Calling“ (Dievas kviečia — angl.).
Stovykloje žmonės dalijosi savo patyrimais ir istorijomis apie kitas šalis, pasakojo, kokia pasibaisėtina vaikų padėtis jose. Tada Kevino ir Šeri širdyse kilęs troškimas augantiems be tėvų vaikams suteikti šeimą ir naują gyvenimą.
„Tiesiog pajutome, kad turime tai padaryti“, — sako Kevinas. Šeima jau augino keturis sūnus — dvi poras pametinukų (šiuo metu jiems 24, 23, 16 ir 14 metų), tad Filipsai pagalvojo, kad reikėtų bendraamžių sesučių.
Sutuoktiniai sulaukė visiško sūnų pritarimo.
Specialieji poreikiai neatbaidė
Iš pradžių Filipsai pateikė prašymą įvaikinti dvi mergytes iš Azerbaidžano, nes šioje šalyje buvo trumpesni įvaikinimo terminai. Šeimai buvo atsiųstos dviejų mergaičių nuotraukos. Jau iš nuotraukų buvo aiškiai matyti, kad viena jų turi vaisiaus alkoholinio sindromo (VAS) požymių.
„Svarstėme, ar esame pasirengę finansiškai, fiziškai ir moraliai auklėti mergaitę, turinčią specialiųjų poreikių, tačiau iš Dievo buvome gavę troškimą įvaikinti dvi mergaites ir pakeisti jų gyvenimus, todėl lengvai apsiprendėme“, — pasakoja Kevinas.
Tuo metu Azerbaidžanas prisijungė prie Hagos konvencijos ir laikinai visas tarptautinis įvaikinimas sustojo. Vėliau Filipsai sužinojo, kad viena iš mergaičių galiausiai buvo įvaikinta, tačiau mažylė, turinti VAS taip ir liko vaikų namuose.
Kadangi sutuoktiniai jau buvo pasiryžę įsivaikinti neįgalią mergaitę, gavę pasiūlymą dėl įvaikinimo galimybės Lietuvoje, drąsiai užpildė prašymą įsivaikinti dvi mergaites, turinčias specialiųjų poreikių.
Netrukus sutuoktiniams buvo pasiūlytos dvi kandidatės — vienai diagnozuotas tas pats vaisiaus alkoholinis sindromas, kitai — hiperaktyvumas, sulėtėjęs vystymasis ir dar puokštė papildomų sutrikimų. Tų mergaičių Lietuvoje niekas nenorėjo.
Susitikimas
Kai paprašau papasakoti apie pirmąjį susitikimą su mergaitėmis, Kevino veidas nušvinta šypsena.
Į Lietuvą jie su žmona atskrido vasario 16-ąją, tą pačią dieną nuvyko į Girulių kūdikių namus. Prieš tai mergaitėms buvo nusiuntę šeimos albumus su labai daug savo, sūnų, senelių nuotraukų.
„Kai Medison pamatė Šeri, iškart sukliko “mama“ ir pribėgusi apsikabino, nes mergaitei jau buvo pasakyta, kad už kelių dienų ją įvaikins. Mums ji pasirodė dar gražesnė negu nuotraukose“, — neslėpdama susijaudinimo pasakoja Kevinas.
Pasiėmę mergaitę visi nuvyko į Šiaulius, pas Marisą. Šį buvo santūresnė, drovėjosi Kevino, mat kūdikių namuose beveik nėra vyrų. Kai Filipsai ją aplankė kitą rytą, Marisa jau vaikščiojo drąsi ir visiems vaikams rodė: čia — mano tėtė, mano mama.
Iš pradžių buvo kalbos problemų. Kevinas ima juoktis prisiminęs pirmąją dieną, kai Marisa žaidė su dėlione ir kažko paklausė Šeri, o ši parodė gestais, kad nesupranta. Tada mergaitė pasipiktinusi: „Tu nori pasakyti, kad nekalbi lietuviškai?“.
Dabar antrą mėnesį gyvenantis Lietuvoje Kevinas susikalba su mergaitėmis ir lietuviškai, ir angliškai.
„Jos neturėjo žmogaus, kuris apkabintų ir laikytų, mes dabar visi apsikabinę sėdime, žiūrime televizorių, o ryte jos tik pabudusios atbėga, suima delnais mano veidą ir žadina: “Deddy, kelkis“. Aš čia dažnai verkiu“, — prisipažįsta vyras, Amerikoje dirbantis policininku.
Šeron
Šeron Brubaker su savo vyru Gregu į Klaipėdą atvyko prieš devynerius metus su krikščioniška misija iš Pensilvanijos valstijos Amerikoje. Prieš trejus metus pora įsivaikino du broliukus — tada jiems buvo pustrečių ir pusketvirtų metų. Brubakeriai prašė vaikų, turinčių nesunkią negalią. Šeron prisipažįsta nenorėjusi, kad sunki negalia pareikalautų viso jos dėmesio ir ji negalėtų atlikti savo tiesioginių darbų.
Berniukams augant, pasakoja Šeron, pradėjo ryškėti vaisiaus alkoholio sindromas, buvo akivaizdu, kad vaikams sunkiau išlaikyti dėmesį, klausytis, jie vystėsi lėčiau nei bendraamžiai.
„Aišku, iš pradžių buvo sunku priprasti vieniems prie kitų, bet mes ir tikėjomės, kad reikės laiko. Kol nesužinojome apie sindromą, ne iš karto suvokėme, kaip elgtis, — pasakoja Šeron. — Kol kas atrodo, kad vaikai keičiasi į gerąją pusę ir kad aplinka juos veikia teigiamai. Mes suvokiame, kaip jiems buvo skaudu gyvenime, kiek juose buvo užslėpta pykčio, todėl stebėti, kaip viskas keičiasi, kaip juose po truputį gimsta meilė, vidinis džiaugsmas, ir matyti juose Dievo gydymą per mus, yra didžiulė dovana“.
„Jūs turite, ką vaikams duoti“
„Kartais atrodo, kad užsieniečiai našlaičiams gali daugiau duoti, bet ne viskas ateina iš turto. Čia yra meilė, o visa kita jūs turite. Įvertinkite, kokia graži jūsų gamta — jūs turite, ką vaikams duoti. Tik reikia nebijoti, ieškoti pagalbos. O kai rasite su kuo pasidalyti, bus lengviau“, — Šeron negaili patarimų lietuviams.
Šeron su vyru ieško pagalbos ir Lietuvoje, ir Amerikoje, dalyvauja interneto forumuose su kitais įtėviais. Viename forume „Įvaikinimas Lietuvoje“ susipažino ir su Kevinu bei Šeri.
Paklausta apie skirtingą požiūrį į įvaikinimą Amerikoje ir Lietuvoje, Šeron prasitaria, kad amerikiečiai ne taip bijo genų, kaip lietuviai.
„Sunku būtų suskaičiuoti, kiek žmonių Lietuvoje man iš karto sakė: “Bet tu nežinai, kokie genai“. O jei pasiguosdavau, kad sunkiau sekasi, iš karto sulaukdavau atsakymo: “Juk žinai, tie genai“. O mes žiūrime kitaip: yra genai, bet yra ir aplinka. Ir ji gali daug ką keisti... Kartais genai neatsilaiko prieš meilę...“, — kalba Šeron.
Dar vienas skirtumas, kad Amerikoje įvaikinimas nieko nestebina. Priešingai, visi tuo labai džiaugiasi, tuo tarpu Lietuvoje, sako Šeron, kartais geriau ne visiems aiškinti apie įvaikinimą, kad nepakenktų vaikams.
Lietuviams, pastebėjo Šeron, dažniausiai yra būdinga galvoti tik apie savo šeimą, o kas nepriklauso šeimai yra „kiti“. Gal tam turi įtakos ir menkai populiari savanorystės idėja.
„Amerikoje savanorystė laikoma didele vertybe, tu privalai tai daryti, jei nori būti geras pilietis. To mokoma mokyklose, ir tu nori nenori ieškai būdų, kaip padėti kitam“, — sako Šeron.
Jungtinėse Amerikos Valstijose vaikų ar kūdikių namai apskritai neegzistuoja, pagrindinė valstybės nuostata: vaikai turi augti šeimose. Laikinuose globos biuruose vaikai gali pagyventi ilgiausiai dvi savaites, kol jiems surandama globėjų šeima ar įtėviai.
Paprašyta palyginti betėvių vaikų situaciją Lietuvoje ir Amerikoje, Šeron sako: „Lietuvoje elgiamasi su tokiais vaikais taip, kaip Amerikoje prieš kokius 80 metų, kai gal dar buvo vaikų namų“.
Apie krikščionis
„...Pasaulyje yra 1,5 milijardo krikščionių, reguliariai lankančių bažnyčią ir 140 milijonų našlaičių. Jei kiekvienas krikščionis įsivaikintų ar padėtų kitai šeimai įvaikinti mažylį, našlaičių pasaulyje nebeliktų. Tai reiškia, kad kiekvienas krikščionis turėtų pažvelgti į savo Sekmadieninę mokyklą — jei joje neras 10 procentų įvaikintų vaikų, vadinasi, jų bažnyčia neseka Biblijos įsakymu, kad krikščionys remia našles ir našlaičius.
Daugelis krikščionių klaidingai galvoja, kad jie padeda našlaičiams, padėdami geriau įrengti prieglaudas. Tačiau yra moksliškai įrodyta, kad vaikai, augantys vaikų globos namuose, neturėdami vieno nuolatinio suaugusio jį mylinčio žmogaus, yra giliai traumuojami.
Viena iš mūsų mergaičių, kai tik yra paguldoma miegoti, pradeda staigiai sūpuotis — tai yra savęs raminimo forma, dažniausiai atsirandanti tik vaikams, kurie buvo apleisti.
Pažiūrėkime į faktus: viena vaikų namų darbuotoja negali vienu metu prieš miegą pasupti 15 ar 20 vaikų, nesvarbu, kaip juos bemylėtų.
Tikimės, kad mūsų istorija padės lietuviams paraginti savo Vyriausybę uždaryti vaikų namus ir pradėti konkrečias globos bei įvaikinimo programas.„
Apie našlaičių kvotas
„...Lietuva turi daugiau nei 7000 vaikų globos namuose, tačiau per metus leidžiama tik penkioms JAV įvaikinimo agentūroms priimti du prašymus. Nematau jokios prasmės riboti tarptautinį įvaikinimą, kai lietuviai per metus įsivaikina mažiau nei 100 vaikų.
Kol lietuviai pasirūpins savo našlaičiais, manau, Vyriausybė turėtų leisti daugiau tarptautinio įvaikinimo atvejų.
Globos namuose, kuriuose gyveno mūsų mergaitės, matėme daugybę vaikų, kurie norėjo turėti motiną ir tėvą. Buvo labai skaudu ten juos palikti be vilties, ypač žinant, kad Lietuva, laikydamasi tokių ribojančių kvotų, grubiai pažeidžia Hagos konvenciją, kurią yra pasirašiusi.„
(„Kai vaiko negalima perduoti globai ar įvaikinti šeimai toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs, šeima randama kitoje valstybėje“, — Konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje — red.past.)
Apie požiūrį
„...Amerikoje, kaip ir daugelyje Vakarų Europos šalių, yra labai mažai kūdikių ir mažų vaikų, kuriuos galima įvaikinti, nes jų nekantriai laukia nevaisingos šeimos. Sunkiau rasti šeimas vaikams, turintiems labai didelę negalią, ar paaugliams — tai sritis, kurioje Amerikos ir Europos krikščionys gali padaryti daugiau. Deja, ne visos šeimos turi finansinių galimybių tarptautiniam įvaikinimui, todėl tikimės, kad mūsų istorija padės daugiau lietuvių įvaikinti vaikus, nes tai yra daug lengviau padaryti savo šalyje.
Mes džiaugiamės mūsų mergaitėmis, nors žinome, kad jos turi vystymosi sutrikimų. Jos abi dovanoja mums daug bučinių ir apkabinimų — jos akimirksniu pamilo mus, kaip ir mes jas. Dėkojame Lietuvai už suteiktą privilegiją įvaikinti šiuos vaikus ir tikimės, kad mergaitės visada didžiuosis savo lietuviška kilme.
Nijolė KOSKIENĖ
