Kas dešimtas Lietuvoje augantis vaikas turi sunkesnę ar lengvesnę negalios formą. Pusė tokius vaikus auginančių tėvų - bedarbiai, dėl vaikų priežiūros negalintys grįžti į ankstesnio gyvenimo vėžes. Kita pusė – nuolatinėje kovoje gyvenantys žmonės, dėl savo vaikų pasiruošę visą gyvenimą varstyti valstybinių institucijų duris. Kodėl pastarosios institucijos dažnai nenori girdėti? Kiekviena diena be užimtumo neįgaliems vaikams reiškia regresą. Tačiau ar tai rūpi tiems, kuriems turėtų rūpėti?
Karolis Motiejauskas – neįgalus ir izoliuotas
Dvidešimt dviejų metų K. Motiejauskas gyvena Palangoje bei nuo kūdikystės serga cerebriniu paralyžiumi, pasireiškiančiu raumenų silpnumu dėl nesubrendusių galvos smegenų pakenkimo. Baigęs dvyliktą klasę Palangos ,,Baltijos“ vidurinės mokyklos specialiųjų poreikių ugdymo skyriuje Karolis dienas leido namie, žaisdamas kompiuteriu arba bendraudamas su kiemo draugais. Po pusmečio Palangoje buvo įkurta socialinių paslaugų tarnyba, kuri ir įsteigė suaugusių žmonių su negalia centrą. Jame, kaip pasakojo Karolis, iki šiol trūksta kvalifikuotų specialistų, įrangos, vežimėlių, treniruoklių. Pastarieji reikalingi neįgalių vaikų gydymui ir progresui. Kiekviena diena tokiame Dienos Veiklos Centre kainuoja dvidešimt litų, kuriuos mokėti penkis kartus į savaitę sau leisti gali ne kiekviena šeima. Karolis ten lankosi tris kartus per savaitę, jo draugai – dar rečiau. „Nėra tikslo ten važiuoti kiekvieną dieną ir mokėti pinigus. Nuvažiuoju kelis kartus į savaitę, padarau mankštą, prasijudinu, tuo pačiu aplinką pakeičiu. Praeitą savaitę gavome kamuolį mankštai, kurio ilgai reikėjo. Lėtai, tačiau po truputį atsinaujiname“,- kalba neįgalus vaikinas.
Švietimo skyrius: mokyklos neįgaliųjų integracijai pritaikytos
Visų pirma nuomonės, apie neįgalių vaikų integraciją Palangoje paklausėme šio miesto švietimo skyriaus darbuotojų. Surinkus Laimos Valužienės, švietimo skyriaus vedėjos numerį, atsiliepė sekretorė. Paaiškinus kokiu tikslu skambiname, buvome patikinti, kad švietimo skyriaus vedėja tokių reikalų nesprendžia. Tą pačią dieną išsiuntusi elektroninį laišką švietimo skyriaus administracijai, atsakymo sulaukėme maždaug po savaitės. Dianos Miltenienės nuomone, Palanga yra visiškai pritaikyta neįgaliesiems: ,,Visos Palangos bendrojo lavinimo mokyklos yra pritaikytos neįgaliųjų integracijai. Neįgalieji ugdomi „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio (I pakopos) ugdymo programas. Šioje mokykloje veikia specialioji ir lavinamoji klasės. Ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą neįgaliesiems vaikams teikia lopšelis-darželis „Žilvinas“. Švietimo skyrius vykdo švietimo stebėjimą, prižiūri švietimo įstaigų specialiųjų klasių ir grupių veiklą, teikia pagalbą bei specialiojo ugdymo veiklos tobulinimo siūlymus.“ Taigi, mokyklinio amžiaus negalią turintiems vaikams dėmesys ir lėšos yra skiriamos, tačiau kur, pasak D. Miltenienę, turėtų eiti mokyklą baigę neįgalieji, taip ir lieka neaišku.
Pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai centras: ,,Integracija mokyklose nepasiteisina''
Spec. pedagogė Rima Montvydienė, dirbanti šiame centre bei Palangos ,,Baltijos'' vidurinės mokyklos specialiųjų poreikių mokinių ugdymo skyriuje su užsidegimu aiškino neįgalių vaikų ugdymo principus. O visa sistema atrodo taip: iš pradžių mokykloje dirbantys specialistai – logopedai, mokytojai bei psichologai nustato vaiko sveikatos sutrikimo lygį. Tuomet pagal tai sudaromos individualios ir atitinkamai palengvintos ugdymo programos. Nuo tada prasideda individualus vaiko mokymas, kuris trunka iki tol, kol jam sukanka aštuoniolika metų. Neįgalūs vaikai, kartais turintys ir lengvas negalias, dvylika metų mato tik spec. ugdymo skyriaus darbuotojas bei tokio pat, o kartais ir daug sunkesnio lygio sutrikimų žmones. Net jei vaikas protiškai yra visiškai sveikas tačiau nuo mažens sėdi invalido vežimėlyje, patekti į sveikų vaikų klasę jam – praktiškai neįmanoma. ,,Tokie vaikai dažniausiai neturi motyvo mokytis, taigi labai greitai atsiliktų nuo sveikųjų. Net jei motyvacijos vaikas ir turėtų, visiems neįgaliesiems privalėtų būti skiriamas padėjėjas, kuriems samdyti nei mokykla, nei savivaldybė lėšų neturi. O kur dar sveikų vaikų patyčios, kurias tektų patirti neįgaliajam, kol sugebėtų užsitarnauti vardą. Sveikatos ir psichikos sutrikimus turinčių vaikų klasių integracija į sveikųjų moksleivių klases, mano nuomone, tikrai nepasiteisintų“,- dėstė R. Montvydienė. Kaip paaiškėjo vėliau, mokytojų padėjėjams neįgaliųjų klasėse lėšos vis dėlto yra skiriamos, tačiau paskirstomos kitiems, mokyklų vadovų nuomone, svarbesniems tikslams įgyvendinti.
,,Moksleivių klubui'' trūksta finansavimo
Palangos moksleivių klubas savo gyvavimo metus skaičiuoja jau nuo 1991-jų. Visi miesto moksleiviai po pamokų ten leidžia laiką būreliuose. „Anksčiau mūsų būrelius yra lankę vaikai su psichinėmis negaliomis, sulėtintu mąstymu. Tokie vaikai gali piešti, klijuoti, lipdyti iš molio. Taip jie lavina vaizduotę bei judesius.“,- teigia Moksleivių klubo direktorė Rūta Gecienė. Šiuo metu klubo būrelių nelanko nė vienas neįgalus vaikas. Anot pašnekovės, taip yra dėl elementarios priežasties – jie įsikūrę trečiame aukšte, o lėšų samdyti personalą ar pastatyti keltuvą vaikams užvežti nėra.
A. Petrikienė: ,,Dirbti su žmogumi čia niekas nenori''
Ana Petrikienė, Palangos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos pirmininkė negailėjo kritikos vertindama dabartinę neįgaliųjų padėtį, kuri, anot jos, ideali atrodo tik dokumentuose. Mokiniai, besimokantys specialiose grupėse priklauso sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai ,,Viltis'' bei sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijai. „Yra labai nežymi riba tarp psichinės ir protinės negalios. Su protine negale sergančiais žmonėmis dirbti lengviau, nes jie būna kruopštesni, savarankiškesni. Vaikai su psichine negale yra linkę lyderiauti, kritikuoti, greitai įsižeisti. Tokie žmonės yra nepajėgūs, tačiau jiems tai suvokti sunku, nes jaučiasi visiškai sveiki. Dėl to reikalinga didelė psichoterapija, specialistų darbas, o šito Lietuvoje trūksta. Mes tiesiog apsiribojame medikamentiniu gydimu. Tai ypač išryškėja tokiame mažame miestelyje, kaip Palanga.“,- pasakoja A.Petrikienė. Anot jos, psichines sveikatos centruose sutvarkoma dokumentacija, kurią galėtų pateikti komisijai, tačiau dirbti su neįgaliu žmogumi Palangoje niekas nenori. Moteris išreiškė susirūpinimą dėl biudžetinių įstaigos ne bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, o netgi konkuruoja. „Kitą vertus, jei biudžetinės įstaigos gerai atliktų savo darbą, nereiktų ir nevyriausybinių. Palangos Dienos Veiklos Centre trūksta specialistų. Mano nuomone, jei kiekvienas iš mūsų neįgalų žmogų turėtų šeimoje – į jį žiūrėtų kitaip. Dabar į viską žvelgiama pro pirštus, kaip į kažką nereikalingo ir tolimo,“– savo nusivylimo neslepia pirmininkė.
Vienintelis rėmėjas - Palangos moterų ,,Lion'' klubas
Dienos Veiklos Centrą nuo pat jo susikūrimo remiantis ir šiuo metu vienintelis jo rėmėjas yra Palangos moterų ,,Lion“ klubas. Susibūrusios moterys lanko neįgaliųjų klases, pardavinėja vaikų darbus aukcionuose bei per šventes organizuoja labdaringus renginius. Klubo prezidentė Adelė Parteškina apie savo moterų ne pelno organizaciją sako: ,,Remiame vaikus tiek, kiek galime. Teikiame jiems daugiau globėjišką paramą, už surinktus pinigus perkame būtiniausius daiktus. Stengiamės vaikams praskaidrinti dienas, organizuojame keliones, neseniai aplankėme jūrų muziejų, delfinariumą. Norime bent kažkiek palengvinti jų gyvenimą ir suteikti džiaugsmo.“
Palangos miestas- vienas iš pavyzdžių, jog neįgaliųjų užimtumu ir jų problemomis dažnai rūpinasi ne valstybės biudžetinės įstaigos, o bendruomenių aktyvistai, įvairių projektų bei akcijų iniciatoriai.
