Straipsnio autorei didelis dėkui už problemos iškėlimą. Tačiau nereikia manyti kad tokios sąlygos neįgaliems jaunuoliams yra tik Panevėžyje. Lygiai tokia pat situacija yra ir Vilniuje, ir, manau, kituose miestuose. Ir visai ne savivaldybės dėl to kaltos, o mūsų BRANGIAUSIAS Seimas bei Vyriausybė, kadangi, kaip ir rašo autorė, specialiojo ugdymo centrai tapo mokyklomis, taigi tapo krepšelizuotos. O krepšelis, kaip žinia, priklauso vaikui (jaunuoliui) iki 21 metų. Po kelerių metų manęs ir mano sūnaus laukia ta pati dalia. Reikia burti šeimas, turinčias sunkaus neįgalumo lygio vaikus, ir kovoti prieš diskriminaciją. Jeigu kas nors man pavydi dėl socialinių išmokų, nelinkėčiau jiems jų gauti, bet galiu vienai dienai palikti savo vaiką jų priežiūrai. Pirmiausiai tokį žaidimą norėčiau pasiūlyti švietimo ministrui Steponavičiui, paskui socmino vadui Jankauskui. Kad būtų tvirčiau - ir ponas Kubilius galėtų pasitreniruoti kaip auginti anūkus. Mes juk savo vaikus visą gyvenimą auginame kaip kūdikius, kuriuos reikia pamaitinti, pagirdyti, pakeisti sauskelnes bent 6 kartus per dieną, nešioti, vežioti, vedžioti, maudyti. Suprasti, kodėl pyksta, kodėl verkia, kas sukelia juoką. Mokėti nuraminti, paguosti, prajuokinti ir netgi pabarti ar pagirti. Mes esame tie tėvai, kurie nekaupia turtų, kad atžalos studijuotų harvarduose ir oksvorduose, kad turėtų vilas, namus, prestižines mašinas, jachtas ar lėktuvus. Mūsų vaikai nenužudys, neapvogs, neprasigers ir neapgaus. Ir tokie žmonės yra metami už borto, nes netelpa šios sistemos rėmuose.