Nors daugybės įvairių socialinių akcijų skambūs šūkiai skelbia, kad negalia – ne kliūtis gyventi pilnavertį gyvenimą, deja, lietuviška relybė kitokia. Dažnai neįgalaus žmogaus norai ir iniciatyvos prisidėti prie įvairių visuomeninių veiklų, dirbti taip ir lieka tik norais, nes dažnai kliūtimi tampa net nuosavų namų slenksčio įveikimas, o ką jau kalbėti apie patekimą į visuomenines įstaigas ar miestų viešąsias erdves.
Naujienų portalas „Balsas.lt“ domėjosi, ar judėjimo negalią turintiems žmonėms sudaromos sąlygos patiems savimi pasirūpinti ir savarankiškai išspręsti kasdienio gyvenimo problemas.
Renovacijų planai ir neįgaliųjų poreikiai – nedera?
Lietuvos neįgaliųjų draugijos prezidentas Zigmantas Jančauskis, paklaustas, su kokiomis problemomis susiduria neįgalieji, bandydami savarankiškai susitvarkyti reikalus miesto įstaigose ir kitose viešosiose miesto erdvėse, sakė: „Ar matėte nors vieną neįgaliajam žmogui pritaikytą tualetą Vilniaus centre? Kai vyksta renginiai, neįgalieji negali pasinaudoti atvežamais kilnojamaisiais tualetais ir tenka ieškoti prekybos centrų ar kitų vietų, kur aplinka būtų pritaikyta neįgaliam žmogui.“
Pašnekovas išsakė nusivylimą ir įvairių visuomeninių pastatų, tokių kaip mokyklos ar kitos švietimo įstaigos, rekonstrukcijomis: „Kadangi rekonstrukcijos užsakovas dažniausiai būna savivaldybė arba Švietimo ir mokslo ministerija, o užsakymu rūpinasi Ūkio ministerija ir dažniausiai atliekami darbai yra langų keitimas ar kiti remonto darbai, bet specialių įėjimų į tokius pastatus ar neįgaliesiems pritaikytų sanitarinių mazgų įrenginėti niekas neskuba. Dažnai mums sakoma, kad, kai bus padaryti pirmiau numatyti darbai, tai po poros metų vėl bus griaunamos sienos ir įrengiami minėti dalykai.“
Į banką patenka, bet aptarnavimo langelio nepasiekia
Į klausimą, ar sunku judėjimo negalią turinčiam žmogui savarankiškai susitvarkyti reikalus bankuose ar savivaldybėse, pašnekovas sakė: „Manau, kad į kiekvieno miesto savivaldybės pirmajį aukštą judėjimo negalią turintys žmonės gali patekti, bet dažnai pakilti į kitus aukštus neįmanoma, tuomet tenka pasikliauti įstaigos darbuotojų geranoriškumu, kurie suranda vietos pokalbiui pirmajame aukšte. Šiek tiek ironiška situacija su bankų pastatais – į patį pastatą patekti nėra sunku, įėjimas pritaikytas neįgalaus žmogaus poreikiams, bet aptarnavimo langelis sėdinčiam vėžimėlyje yra virš galvos, tad sunku paduoti reikiamus dokumentus ir pan.“
Z. Jančauskas pasakojo, kad dažnai neįgalūs žmonės susiduria su automobilių parkavimo problemomis: „Jei Vilniaus miesto savivaldybėje darbuotojai gali statyti automobilius požeminiame garaže ir į darbo patalpas patekti laiptais, tai neįgalus žmogus ten pat automobilio palikti negali, nes laiptai jam neįveikiama kliūtis. Prie paties savivaldybės pastato yra pora stovėjimo vietų, pažymėtų specialiu ženklu. Kartą teko susidurti su keblumais, kai norėdamas patekti pas vieną savivaldybės specialistą, negalėjau liftu nusileisti iš antro aukšto į pirmąjį, nes reikėjo kaip nors pranešti pastato apsaugos darbuotojui, kad šis atrakintų vartelius, per kuriuos galima nuvažiuoti iki lifto.“
Ministerijos neįgaliesiems uždaros?
Pašnekovas prisiminė dar vieną pavyzdį apie tai, kad net ir neįgaliaisiais besirūpinančios valstybės institucijos savo pastatų nepritaiko žmonėms su negalia: „Labai liūdina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavyzdys – į Vivulskio gatvėje esantį pastatą neįgaliesiems skirtu takeliu negali pakilti net ir tie žmonės, kurie turi sveikas rankas. Taip pat neįgaliesiems iš lauko pusės yra įrengtas liftas, bet prie lifto įrengtas užtvaras. Norint, kad šis užtvaras pakiltų, turi išlipti iš mašinos ir paspausti mygtuką arba išsikviesti budintį apsaugos darbuotoją, kuris šį užtvarą pakels, o išvažiuojant situacija kartojasi – turi išlipti iš mašinos į vežimėlį, tuomet reikia pamoti ar pašaukti apsaugos darbuotoją, o tada vėl iš vežimėlio persėsti į automobilį. Apmaudu, kad net ir tokia įstaiga nėra pritaikyta neįgaliesiems. Buvo žadėta, kad bus įrengtos kameros, kurios stebės aplinką ir atvažiuojantieji bus iš karto pastebėti.“
Z. Jančauskis užsiminė, kad nemažai problemų kelia įvairūs pastatai, kurie saugomi, kaip istorinis paveldas: „Dažnai šis motyvas yra pagrindinis pasiteisinimas, kodėl atsisakoma pastatus pritaikyti neįgaliųjų reikmėms. Net tokie svarbūs objektai, kaip miesto Rotušė, neįgaliuosius pasitinka ne pro paradinį įėjimą, o pro duris iš kitos pastato pusės.“ Pašnekovo teigimu, tokia situacija neįgaliuosius liūdina, nes kartais į įvairias iškilmes tenka atvykti ne kartu su kitais svečiais, o ieškoti galimybės patekti pro kitur.
Viešasis transportas – misija neįmanoma?
Savivaldybės specialistai teigia, kad sostinėje važinėjantys žemagrindžiai autobusai yra pritaikyti ir judėjimo negalią turinčių keleivių poreikiams, bet besinaudojančių šia paslauga yra vienetai. Į klausimą, ar tikrai viešojo transporto sistema yra gerai pritaikyta neįgaliųjų poreikiams, pašnekovas sakė: „Ne kartą teko kalbėtis su susiekimo ministerijos atstovais šia tema. Veikiausiai vairuotojų kultūros stoka lemia, kad žemagrindžiai autobusai neprivažiuoja prie pat šaligatvio ir žmogui, sėdinčiam vežimėlyje, sudėtinga patekti į autobusą, be to, minėtieji žemagrindžiai autobusai važinėja ne visais maršrutais, tad, jeigu vykstama su persėdimu, žmogus nėra tikras, ar jam pavyks sėkmingai pasiekti kelionės tikslą.“
Pašnekovo teigimu, žiemos metu neįgalūs žmonės apskritai negali naudotis viešuoju transportu, nes sniegas nuo šaligatvių metamas į gatvę ir dėl šių šaligatvių pakraščiuose susidarančių sankaupų autobusai negali privažiuoti arčiau. „Tokiomis sąlygomis judėti su ratukais apkritai beveik neįmanoma. Manau, kad daugelis šių problemų yra kultūros klausimas ir pritariu žemagrindžių autobusų įsigijimui. Teko lankytis Strasbūre ir važinėtis tramvajais – tai buvo patogu ir paprasta, stotelėse nebuvo jokių slenksčių.“
Kelionėse gąsdina nežinia
Į klausimą, ką dar reiktų nuveikti Lietuvoje, kad gyvenimo kokybė žmonėms, turintiems judėjimo negalią, pagerėtų, pašnekvas atsakė: „Reiktų šiek tiek kitaip koordinuoti įvairių viešojo transporto rūšių darbą. Kodėl Lietuvoje neįgalieji nevyksta traukiniais į pajūrį? Galėtų, juk galima įspėti prieš tam tikrą laiką paslaugos teikėją, kad planuojama vykti ir tuomet, tarkime Kretingoje, žmogaus galėtų laukti kokia transporto priemonė su specialiu keltuvu. Nors geležinkelių transportas pigesnis, jis nėra populiarus tarp neįgaliųjų, nes nuvykęs negali žinoti, kas tavęs ten lauks ir, ar turi galimybę išsikvieti specialų transportą. Neįgalūs žmonės negali pasigirti tokiomis pajmomis, kad visur galėtų leisti sau važiuoti taksi.“
J. Jančiauskis prisiminė nutikimą Prancūzijoje, kuomet buvo apsistojęs apie trisdešimt kilometrų nuo Stasbūro miesto ir viešuoju transportu bandė nuvykti iki miesto centro: „Sulaukėme stotelėje autobuso, bet jis kelių žmonių su vežimėliais paimti negalėjo, to padaryti negalėjo ir kitas autobusas. Netrukus prie mūsų privažiavo taksi, kurį, matyt, iškvietė autobuso vairuotojas ir mus nuvežė, o kainą mokėjome tokią pat, kiek kainuoja autobuso bilietas. Lietuvoje taip pat galėtumėme išplėsti transporto neįgaliesiems struktūrą.“
Keltuvai – tik gyvenantiems pirmame aukšte
Miegamuosiuose rajonuose prie daugiabučių namų galima pastebėti, kad vienas kitas pirmajame pastato aukšte easantis butas turi specialų įvažiavimą, skirtą neįgaliam žmogui: „Tokius įvažiavimus padeda įrengti aplinkos ir būsto pritaikymo neįgaliesiems programa, kurią finasansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei savivaldybės. Žmogus gali kreiptis į specialią savivaldybės komisiją prašydamas pritaikyti jo poreikiams įvažiavimą ar atlikti būsto pritaikymo darbus ir, priklausomai nuo to, kokia yra tokių pageidavimų eilė ir kiek savivaldybė skiria lėšų, šios paslaugos suteikiamos.“
Pašnekovas užsiminė, kad net ir šiai programai skiriamos lėšos, atsižvelgiant į realų porekį, dažnai tėra lašas jūroje: „Jau antri metai, kai keltuvai nėra įrengiami didesniame nei keturių metrų aukštyje. Tokiu atveju, kai žmogus gyvena ne pirme aukšte, tuomet rekomenduojama pasikeisti butą. Net ir tais atvejais, kai žmogus siūlosi prie keltuvo įrengimo prisidėti savo lėšomis, situacija vis tiek vertinama kategoriškai. Įsivaizduojate, kaip tai padaryti gyvenant mažame miestelyje? Žmogui su negalia kraustytis nėra lengva, o ką jau kalbėti apie tinkamo būsto paiešką.“
Neįgaliųjų reikalų departamento, esančio prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010-aisiais metais 634 asmenys kreipėse dėl būsto pritaikymo jų specialiesiems poreikiams. Ši paslauga buvo suteikta 254 asmenims, tai sudaro šiek tiek daugiau nei 40 proc. esamo poreikio.
