Kyla natūralus klausimas – pasiekėme ribą? Gal darbdaviai Lietuvoje visiškai neturi socialinės atsakomybės jausmo, o gal negalią turintys žmonės patys kažko nesupranta, neadekvačiai vertina savo galimybes? Galbūt kažko nesupranta ir politikai, jų sprendimus įgyvendinantys valdininkai? Vienas visus tenkinantis atsakymas vargu ar įmanomas. Daugiau nei akivaizdu yra tai, kad kol skelbiame savas tiesas iš savų varpinių, situacija nesikeičia ir dar ilgai nesikeis.
Šiais metais valstybinės įstaigos, nevyriausybinės organizacijos Tarptautinę neįgaliųjų dieną paminėjo įvairiomis konferencijomis. Vieną jų – „Dirbančių neįgaliųjų padėtis. Kur esame šiandien?“ – surengė Dirbančių neįgaliųjų asociacija. Asociacijos veikla viešojoje erdvėje dažniausiai siejama su socialinėmis įmonėmis, tačiau priešingai nei galėjome tikėtis, konferencijoje šios įmonės sulaukė ne daugiau dėmesio nei kitos neįgaliųjų įdarbinimo formos.
Geras darbuotojas
Konferenciją pradėjusi UAB „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė kalbėjo apie tai, koks yra geras darbuotojas, kokius jis turi turėti įgūdžius, asmenines savybes. „Anglų kalba, aukštasis išsilavinimas, konkrečiam darbui reikalingi profesiniai įgūdžiai, darbo patirtis, susijusi su siūloma pozicija, kompiuterinis raštingumas“, – vardijo pranešėja. Tai dar ne viskas: pageidaujama, kad žmogus turėtų specifinių žinių apie kompiuterines programas, su kuriomis teks dirbti, B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, tam tikrų asmeninių savybių.
„30 procentų neįgaliųjų turi darbą. Ar likusiems trūksta įgūdžių? Tikriausiai ne“, – kalbėjo pranešėja. Iš tikrųjų pačiam neįgaliajam reikėtų čia stabtelėti ir pabandyti sau atvirai atsakyti į klausimą, ar jam tikrai trūksta įgūdžių, ar savo kuriamais produktais, paslaugomis niekuo nenusileidžia negalios neturintiems kolegoms? Jeigu į šį klausimą jau atsakyta, eikime toliau.
Anot pranešėjos, neįgaliesiems trūksta pagalbos integruojantis į darbo rinką, darbdaviai turi išankstinių nuostatų, ką gali ir ko negali neįgalieji. Neįgaliųjų įdarbinimas turėtų prasidėti nuo socialinės reklamos, darbdavių švietimo, nes jų atmetimo reakcija dažnai kyla dėl nežinojimo. Sveikieji neįgaliųjų gailisi, bet nesuteikia sąlygų patiems įsitraukti į aktyvią veiklą. Vis dar egzistuoja riba „mes“ ir „jie“. Trūksta paslaugų kompleksiškumo – lengviau neįgaliesiems skirti pašalpą nei problemas spręsti iš esmės: juk reikalingi karjeros, darbo paieškos planai, žmonių perkvalifikavimas, mokymas, individualūs sprendimai.
Kas, klausydamasis šių darbo rinkos žinovės žodžių, galėtų jiems nepritarti? Bėda tik ta, kad tie žodžiai jau kažkur girdėti, ne kartą ir ne du skambėję kitose konferencijose, kitų pranešėjų lūpose. Keisčiausia yra tai, kad informacinių technologijų amžiuje visiems – tiek neįgaliesiems, tiek potencialiems jų darbdaviams – labiausiai trūksta informacijos...
Gerokai mistinė sąvoka yra ir darbdavių švietimas – apie jį jau dešimt metų kalbama kiekvienoje neįgaliųjų užimtumui skirtoje konferencijoje, rengiamos socialinės akcijos, žiniasklaidoje sukasi socialinė reklama. Jeigu tai nepasiekia tikslo, galbūt reikalingos kitokios formos, bet kodėl įsitvėrus laikomasi tų pačių?
Praėjusiais metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) inicijavo kampaniją „Lygink rūbus, o ne žmones“, šiais metais per radiją ir televiziją sukasi tos pačios ministerijos inicijuota socialinė reklama „Negalia netrukdo“. Įdomu, kiek tokios kampanijos ir socialinės reklamos kainuoja? Galime neabejoti, kad oficialiose ataskaitose skelbiama, kad visos panašios kampanijos, socialinės reklamos tikrai pasiekia adresatą ir tai yra pagrindžiama atitinkamais skaičiais. Kiekviena didesnė kampanija ar projektas, kad ir kas jį vykdytų, paprastai baigiasi skambia konferencija ar leidiniu – tai irgi kainuoja.
Neįgaliųjų užimtumui skirtose konferencijose paprastai kalbama apie viską, išskyrus aukštos kvalifikacijos reikalaujančias specialybes. Atrodo, kad neįgalieji nestudijavo ir nestudijuoja aukštosiose mokyklose, profesionaliai nesidomi informacinėmis technologijomis, kad jų bendruomenėse nėra jokio intelektualinio potencialo. Taip ne tik sumenkinamos pačių neįgaliųjų galimybės, bet ir paleidžiama vėjais valstybės ir Europos Sąjungos parama aukštosiose mokyklose studijuojantiems neįgaliesiems. Galima diskutuoti, ar ta parama pakankama, ar sudaromos tinkamos sąlygos studijuoti (tai buvo aptariama gruodžio 3 d. Vilniaus universiteto surengtoje konferencijoje), bet nuolat kalbėti tik apie žemiausios kvalifikacijos reikalaujantį darbą yra tiesiog nesuprantama.
Išvada galėtų būti viena: arba aukštesnį išsilavinimą įgiję neįgalieji susiranda darbą ir patenka tarp tų 29–30 proc. dirbančių laimingųjų, arba panašių konferencijų pranešėjams, ekspertams ir kitiems „specialistams“ patiems dar reikia pastudijuoti.
Teisinė bazė – pakankama
Darbo teisės ekspertė Rūta Didikė apžvelgė dirbančių neįgaliųjų teisinę bazę. Valstybės kontrolės pateikta ataskaita 2019 m. parodė, kad dirbančių neįgaliųjų Lietuvoje yra apie 29 proc. Per pastaruosius 5-erius metus situacija nepagerėjo, valstybės pagalba orientuota į uždarą rinką, 80 proc. lėšų skiriama šiam sektoriui. Įsidarbinimo kliūtys neidentifikuojamos, nekeliamas klausimas, kaip į darbo rinką integruoti konkretų žmogų. 2017 m. įsigaliojusi nauja Lygių galimybių įstatymo ir Užimtumo įstatymo redakcija, priimtos darbo kodekso pataisos – teisinės bazės pasikeitimai neįgaliųjų užimtumui jokio pokyčio nepadarė.
R. Didikės nuomone, teisinė bazė neįgaliųjų užimtumui Lietuvoje pakankama, aiškios nediskriminavimo nuostatos. Deja, bendrosios teisinės nuostatos nepadeda keisti realios situacijos. Kasdieniame darbo procese, darbdaviams identifikuojant tam tikras situacijas, labai trūksta konkrečių teisinių įrankių. Pavyzdžiui, gydytojų išduodamose pažymose pastebimas sveikatos būklės neapibrėžtumas, ribojimai nekonkretūs.
Ekspertė pateikė vienos darželio auklėtojos istoriją. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvadoje buvo parašyta, kad moters rankų judesiai susilpnėję, darbas negali kenkti jos sveikatai. Darželio administracija nusprendė, kad ji negali kilnoti vaikų ar sunkių daiktų, ir tuo remdamasi atleido iš darbo. Pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažino, kad asmeniui nustatyti ribojimai lenktis, kelti sunkius daiktus yra pakankami atleisti iš darbo. Antros instancijos teismas nusprendė priešingai: apribojimai negali būti priežastis žmogų atleisti iš darbo. Dėl abstrakčiai surašytos pažymos iš darbo buvo atleistas ir negalią turintis choristas, vėliau paaiškėjo, kad pusę dienos jis gali dirbti.
Neįgaliųjų įdarbinimą visada lydėjo tam tikros garantijos. Patys neįgalieji nėra linkę atsakinėti į klausimą, ar garantijos tam labiau padeda, ar kenkia ir, jeigu padeda, tai kaip, jeigu kenkia – kodėl?
„Atviroje rinkoje paprastai siekiama pelno, – sakė R. Didikė. – Tarkim, darbdavys neįgalųjį priims, o jeigu jį reikės atleisti? Ne kiekvienas darbdavys turi laiko ir noro gilintis į įstatymus ir jų niuansus. Pakanka žinoti, jog egzistuoja tam tikros garantijos, kad dėl jų atleidžiant žmogų gali kilti problemų.“ Anot darbo teisės ekspertės, tam tikrais atvejais neįgaliųjų įdarbinimo garantijos yra stabdis juos įdarbinti.
R. Didikė atkreipia dėmesį, kad COVID-19 pandemija keičia visų žmonių, taip pat ir neįgaliųjų, darbo situaciją. Darbas iš namų kaip teisinė kategorija egzistavo seniai, bet mažai kas tuo naudojosi. Ši neįgaliesiems palanki galimybė „iš naujo“ buvo atrasta tik prasidėjus pandemijai.
Naujas įrankis
Netrukus turėtume sulaukti dar vieno įrankio – interaktyvios platformos, gerinančios komunikaciją tarp viešojo sektoriaus, darbdavių, neįgaliųjų ir jiems atstovaujančių organizacijų. SADM ir VšĮ „Kurk Lietuvai“ bendrą projektą pristatė jo vadovės Laura Filatovaitė ir Gabrielė Taminskaitė. Jos pažėrė statistikos ir faktų: Lietuvoje santykis tarp dirbančių ir nedirbančių neįgaliųjų, lyginant su kitomis Europos šalimis, yra vienas didžiausių, 26 proc. neįgaliųjų nesikreipia dėl paslaugų, nes nežino apie jų egzistavimą, Užimtumo tarnyba turi informacijos tik apie 7 proc. visų norinčių dirbti neįgaliųjų, informacijos apie neįgaliųjų užimtumą neturi keturi penktadaliai savivaldybių.
Pasak pranešėjų, remiantis užsienio šalių gerąja patirtimi kuriama interaktyvi informacijos dalijimosi ir bendradarbiavimo platforma. Tokia platforma ypač pasiteisino Suomijoje – padėjo įdarbinti 12 tūkst. neįgaliųjų, sutaupyti 100 mln. eurų. Reikia tikėtis, netrukus tokią pat platformą turėsime ir Lietuvoje. Tik štai klausimas: ar negali ji būti integruota į jau veikiančią platformą manogarantijos.lt? Neseniai atsirado ir minėto SADM inicijuojamo projekto „Negalia netrukdo“ svetainė, jau nekalbant apie Neįgaliųjų reikalų departamento, Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) interneto svetaines. Ar ne per daug visokių platformų, svetainių, ar neįgalusis arba darbdavys tarp jų nepasiklys? Tik koks projektas be savo svetainės ar atskiros platformos?
LNF atstovė Henrika Varnienė, kalbėdama apie neįgaliųjų užimtumo situaciją Lietuvoje, pateikia įspūdingus skaičius: socialinėms įmonėms, įvairiems projektams, aktyvioms darbo rinkos priemonėms (tyrimams, socialinėms kampanijoms, programoms) tiek iš valstybės biudžeto, tiek iš ES struktūrinių fondų skiriama dešimtys milijonų, o pokyčių kaip nėra, taip nėra. Tai nereiškia, kad šias lėšas kažkas piktavališkai pasisavina, tai reiškia, kad tikslo jos nepasiekia.
Supranta ir aiškina skirtingai
Darbo vietos steigimą, pritaikymą, neįgalaus žmogaus įdarbinimą aptarė VšĮ „Tobulas eskizas“ įkūrėja ir direktorė Aistė Krušinskaitė. Pati turėdama judėjimo negalią, Aistė sukūrė dar keturias darbo vietas neįgaliesiems.
„Žmonės nežino apie daugybę jiems teikiamų paslaugų, – sakė A. Krušinskaitė. – Užimtumo tarnybos darbuotojai nesuteikia reikalingos informacijos. Bendravau su penkiais skirtingais šios tarnybos skyriais. Kai kur situacija puiki, žinau, ko prašyti, kaip žmogų įdarbinti, jie irgi žino. Kitur pareiškia, kad tokia programa nevyksta. Kaip gali nevykti – aš žinau, kad vyksta. Teikiu raštišką prašymą, tada paaiškėja, kad tikrai vyksta. Ne visi neįgalieji tuos dalykus žino, suveikia prieš nosį uždaromų durų efektas.“
Anot A. Krušinskaitės, dažnai nutinka taip, kad, užuot padėję, Užimtumo tarnybos darbuotojai stengiasi atkalbėti: pinigų nėra, labai sudėtinga, reikėtų palaukti, praeiti verslumo kursus. Skirtinguose skyriuose skirtingi bendravimo metodai, dokumentų pateikimo tvarka – trūksta sistemiškumo. Iš pačių neįgaliųjų Aistei irgi dažnai tenka išgirsti, kad viskas pernelyg sudėtinga.
Viešosios įstaigos ar kitos įmonės gauna tik dalį socialinėms įmonėms teikiamų valstybės subsidijų. Antai judėjimo negalią turinčiam baldų restauratoriui galėtų padėti asistentas, bet A. Krušinskaitės įstaiga jo turėti negali – neįgaliesiems padedančius asistentus turėti leidžiama tik socialinėms įmonėms. Neretas atvejis, kai asistentas galėtų pagelbėti žmogui dirbti tą darbą, kurį jis dirbo prieš įgydamas negalią, bet ir vėl – negalima.
Apie save A. Krušinskaitė sakė: „Reikia pačiam žinoti, ko nori, ir to siekti. Nelengva, bet įmanoma.“ Aistė sulaukė klausimo, ar nėra interneto svetainės, kurioje neįgalieji galėtų realizuoti savo gaminius. Į tai ji atsakė, kad skatinant integraciją reikėtų ne ieškoti specialių svetainių ar erdvių, kuriose neįgalieji realizuotų savo darbus, o stengtis įsilieti į bendrą erdvę. „Pati važinėju po parodas, muges, prekiauju įmonės gaminiais. Daug kur suteikia nuolaidas, priima geranoriškai“, – patirtimi dalijosi optimizmu spinduliuojanti moteris.
Surengta dar viena neįgaliųjų įdarbinimui skirta konferencija, į viešąją erdvę paleistas dar vienas informacijos pliūpsnis, tik neatrodo, kad jis ką nors pakeis. Neįgaliųjų įdarbinimas kaip dykumos miražas – kuo labiau artėji, tuo labiau tolsta. Seimo, Vyriausybės nariai vis garsiau kalba apie tai, kad reikia peržiūrėti dabartinį Užimtumo įstatymą. Tai galėtų tapti paskata siekiant realių pokyčių užuot imantis vis naujų projektų.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.