Pasak jos, vyraujantį požiūrį į neįgaliuosius taikliai iliustruoja kažkam išsprūdusi frazė „Mes už žmones, bet ne čia“. „Toks požiūris gąsdina, nes juk atstumdami neįgaliuosius mes atstumiame ir save. Niekas nežino, kas su mumis pačiais gali nutikti – kiekvienas bet kurią dieną gali tapti neįgalus dėl traumos, avarijos, tam tikros ligos, senatvės, – sakė K. Paulikė, Balsių bendruomenės susitikime su Panevėžio bendruomenių atstovais kviesdama kalbėtis apie požiūrį į negalią turinčius žmones, oraus jų gyvenimo bendruomenėje užtikrinimą. – Būtent bendruomenėje yra puiki galimybė požiūrį keisti – atsiverti kitam, įveikti stereotipus, susvetimėjimą, patirti bendrystę, tarpusavio supratimą, empatiją.“
Į susitikimą suvažiavo beveik 50 panevėžiečių, miesto bendruomenių, asociacijos „Pilietinis judėjimas KARTU“ atstovų. Renginyje taip pat dalyvavo panevėžietis Seimo narys Povilas Urbšys, Vilniaus miesto Vokės, Tarandės, Naujųjų Verkių, Žirmūnų bendruomenių pirmininkai.
Bendruomenės gali daug
Susitikimo dalyviai įsitikino, kad bendruomenė gali būti didelė jėga. Renginys vyko ateities mokykla vadinamoje Vilniaus Balsių progimnazijoje, atsiradusioje, pasak Balsių bendruomenės pirmininkės Neringos Kleniauskienės, aktyvių narių pastangomis. Balsiečiai didžiuojasi ne tik 2011 m. duris atvėrusia mokykla, pastatyta pritaikant universalaus dizaino principus, bet ir kitais sėkmingais projektais – bendruomenės pageidavimu nutiestais dviračių takais, gyventojų poreikiams atviru prekybos centru ir kt. „Bendruomenė gali labai daug, bet savivaldybei reikia įrodyti, jog gali, – tvirtina Neringa. – Tarp savivaldos ir bendruomenės turi vykti dialogas.“
Kaip rasti jėgų, motyvacijos, rėmėjų, kaip į veiklą pritraukti gyventojų? N. Kleniauskienė sako, kad reikia nusiteikti dirbti, ir rezultatas bus. Ji pati tapusi pirmininke išmoko rašyti projektus. Dėl paramos kreipiasi ir į verslininkus, tik, pasak jos, visada būtina rėmėjams pristatyti, kokia iš to bus nauda jiems ir bendruomenei. Panevėžio bendruomenėms ji patarė bendradarbiauti: „Nebūtina visko daryti vieniems – galit motyvuoti vieni kitus, rašyti bendrus projektus.“
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) vadovė Rasa Kavaliauskaitė, prisistačiusi kaip Naujųjų Verkių bendruomenės pirmininkė, juokavo: „Lyg neturėčiau ką veikti – 25 metai atiduoti neįgaliesiems, bet kadangi esu iš tų kraštų, paviliojo Balsių bendruomenės pavyzdys. Buvau šios bendruomenės tarybos narė, o paskui pagalvojau, kad kažką reikia daryti ir savo krašte, nes nuo Balsių iki Naujųjų Verkių gal penki kilometrai, o interesai šiek tiek skirtingi.“
Pasak R. Kavaliauskaitės, Naujuosiuose Verkiuose buvo seniausias Lietuvoje popieriaus fabrikas, kuriam prieš dešimtmetį užsidarius žmonės neturėjo kuo užsiimti, ypač vaikai. „2015 metais įsteigę Naujųjų Verkių bendruomenę pradėjome nuo projektų. Ko tik nedarėm: tvarkėm aplinką, giedojom himną, pynėm iš žolių skulptūras, lankėm kitas bendruomenes“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė ir apgailestavo, kad bendruomenė neturi patalpų, kur galėtų susiburti, tad visos veiklos vyksta tik atvirame ore. Pasak jos, bendruomenė įsitraukė ir į LŽNS kartu su 8 partneriais vykdomą projektą „Atostogos kitaip“ – organizuoja bendruomenines stovyklas vaikams.
Tomas Hanksas
Clintas Eastwoodas
Leonardas DiCaprio
Bendruomenėse – paslaugos turintiems negalią
K. Paulikė akcentavo, kad bendruomenės turi rūpintis ne tik užimtumą skatinančiais projektais, bet ir paslaugomis neįgaliesiems. Toks poreikis ypač stiprėja vykstant pertvarkai, uždarant globos namus: „Ilgus metus buvo formuojamas požiūris, kad neįgalieji turi gyventi tarp neįgaliųjų. Taip pat buvo sustiprintas ir stereotipas, kad negalią turinčių vaikų ir suaugusiųjų buvimas greta negalios neturinčiųjų blogina jų gyvenimo kokybę.“
Pertvarkos procesų ekspertė atkreipė dėmesį, kad visuomenėje vis dar ypač gajūs stereotipai apie intelekto ir psichikos negalią turinčius žmones: „Taip yra ir todėl, kad šių negalių nepažįstame, nežinome, kaip reaguoti, bendrauti, be to, vadovaujamės įvairiais mitais, kurie kliudo siekiant darnios integracijos į visuomenę. Pavyzdžiui, yra tikinčių, kad psichikos negalią turintys žmonės yra pavojingi visuomenei, linkę smurtauti, bet pagal statistiką daugiau nusikaltimų padaro sveikieji, o neįgaliųjų padaromi sudaro nereikšmingą procentą, tad iš tiesų pavojingesni yra įgalieji. Išsikelkime asmeninį tikslą mažinti negalią turinčių žmonių atskirtį ir siekime jo keisdami požiūrį.“
K. Paulikė kalbėjo ir apie Pertvarkos projekto savivaldybėse inicijuojamas bandomąsias paslaugas, skirtas neįgaliesiems ir jų šeimos nariams, užtikrinančias neįgaliųjų įtrauktį į bendruomenę, skatinančias žmonių savarankiškumą: apsaugotą būstą, pagalbą priimant sprendimus, įdarbinimą su pagalba, socialines dirbtuves ir kt. Deja, dauguma renginio dalyvių apie tai išgirdo pirmą kartą, nebuvo girdėję ir apie universalaus dizaino principus.
Reikia spausti savivaldybes
Paprašius pasidalyti patirtimi, kaip Panevėžio bendruomenės į savo veiklą įtraukia negalią turinčius žmones, „Pilietinio judėjimo KARTU“ vardu kalbėjo Marija Miknė: „Visą laiką stengiamės įtraukti senyvo amžiaus ir negalią turinčius žmones. Būna, kad jie net neformaliai dalyvauja mūsų renginiuose. Pavyzdžiui, jeigu yra Joninės, o negalią turintis Jonas nenori ateiti, pati bendruomenė pas jį ateina ir taip jį įtraukia į šventę.“
Per 600 narių skaičiuojančios Senjorų bendruomenės atstovės kalbėjo, jog apie tai, kad tarp jų yra neįgaliųjų, sužino tik tada, kai reikia pirkti bilietus į muziejų, mat neįgalieji muziejuose gali lankytis be bilietų. O šiaip jie neišsiskiria – visateisiškai dalyvauja renginiuose, kelionėse, žaidimuose.
„Panevėžio vilties“ atstovė Dalia Oniūnienė sakė, kad kitais metais 30-metį pažymėsianti organizacija vienija 70 šeimų, auginančių intelekto negalią turinčius vaikus ir suaugusiuosius. „Viską darom savo jėgomis – dirbam, keliaujam. Šiais metais laimėjom dienos atokvėpio projektą, šias labai reikalingas paslaugas gaus 15 šeimų, – pasakojo D. Oniūnienė. – Pati auginu autizmo spektro sutrikimą turinčią našlaitę, kuriai dabar 15 metų, gyvenu viena ir nežinau, kas bus, jeigu man kas nors atsitiks. Mūsų neįgaliųjų draugijoje yra mamų, kurių neįgaliems vaikams jau 30 ir daugiau metų, ir jos neturi teisės net susirgti, nes niekas nepasirūpins jų vaikais.“
„Tokių atvejų labai daug, istorija po istorijos, – apgailestavo K. Paulikė. Jos teigimu, situacija kiekviename rajone priklauso nuo politikų, mero, valdininkų požiūrio. – Kiekvienoje savivaldybėje turi būti sudarytas socialinių paslaugų planas. Savivaldybių paprašius atsiųsti lenteles, kiek ir kokių paslaugų planuoja, vieno rajono savivaldybė lentelėje pažymėjo nulius. Skambinau rajono neįgaliųjų organizacijoms, klausiau, ar tikrai nėra poreikio, o jie atsakė: „Ką jūs, dar ir koks poreikis, bet savivaldybė su mumis nebendradarbiauja, nesitaria ir neklausia, ko mums reikia, todėl mes kreipiamės tiesiai į Vilnių.“ Atsiminkit, kad savivalda atsakinga už savo gyventojus, todėl reikia ją spausti. Kaip ji gali įvertinti, ko reikia žmonėms, jeigu nebendradarbiauja su nevyriausybiniu sektoriumi?“
„Mes, devyniolika mamų, priklausančių „Panevėžio vilčiai“, pasikvietėm sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovę Daną Migaliovą, kartu su ja nuėjom į savivaldybę, – savo patirtimi dalijosi D. Oniūnienė. – Savivaldybėj mums pasakė, kad jie neturi neįgaliųjų sąrašų. Kadangi mūsų buvo daug, pasiūlė mums sudaryti sąrašą, tik tada jame atsirado ir mūsų vaikai.“
K. Paulikė ragino panevėžiečius nebijoti kalbėtis su vietos valdžia: „Kiekvienoje savivaldybėje turi veikti neįgaliųjų reikalų, bendruomeninių organizacijų ir kitos tarybos, sprendžiančios bendruomenei svarbius klausimus. Važiuokit ir į kitas savivaldybes, pasidomėkit, kaip reikalai vyksta ten. Yra gerų ir išklausančių savivaldybių.“
M. Miknė, visų panevėžiečių vardu dėkodama už susitikimą, pritarė, kad reikia vieningai dirbti: „Maži darbai kuria didelę Lietuvą. Stebuklų niekur nėra, viskas padaroma, tik turim būti vieningi.“
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
