Naujai išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė gali priversti mus susimąstyti, kas yra politinė kairė, o kas - dešinė. Arba, kaip sako rusai, kas yra "nei žuvis, nei mėsa". Kodėl nuo pat buvusios eurokomisarės išrinkimo kyla tokios mintys?
Kas šiais laikais yra kairieji? Klasikinė kairė - iš komunistų partijos prieš du dešimtmečius kilusi LDDP, vėliau ir dabar - LSDP arba socialdemokratai. Už klasikinę kairę (tiksliau, Algirdą Butkevičių) per ką tik įvykusius prezidento rinkimus balsavo dešiniosios pakraipos užsienio politika pasižymintis prezidentas Valdas Adamkus. Klasikinei kairei kadaise priklausė ir A.Butkevičiaus konkurentė bei nugalėtoja - D.Grybauskaitė: iki pat 1990 m. ji buvo komunistų partijos narė. A.Butkevičius - iki 1988-ųjų.
Neklasikinė kairė Lietuvoje gimė kaip KGB įkurtas judėjimas "Jedinstvo". Kaip knygoje "KGB Lietuvoje" rašo dr. Arvydas Anušauskas, burokevičininkai arba jedinstveninkai aršiai puolė begimstantį Sąjūdį 1987-1988 m. O KGB galvos skausmas buvo ir VLIK'as, kurio tikslas buvo atstatyti suverenią Lietuvos valstybę. VLIK'ą KGB kompromitavo, pateikdama šią organizaciją kaip nacių kolaborantus, vėliau - kaip amerikiečių žvalgybos pagalbininkus (iki šiol gaji sąmokslo teorija, kad Lietuvos nepriklausomybę neva kartu "sukūrė" CŽV ir KGB). Neklasikinė kairė gimė, galima sakyti, tą pačią dieną kaip ir pasipriešinimo judėjimas - 1987 m. rugpjūčio 23 d. Tądien, kaip dar daug kas pamena, Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo vyko "Juodojo kaspino" dienos paminėjimas. Visgi sovietinis saugumas dar 1988 m. vasario 1 d. manė, kad "artimiausioje perspektyvoje Lietuvos išsilaisvinimas yra nerealus". Labiausiai kagėbistus dirgino VLIK'as (beje, jis aktyviai bendravo su Europarlamentu). 1987 m. KGB konfiskavo net 18 000 laiškų iš užsienio, tačiau laisvėjimo procesai jau vyko. Po 1988 m. birželio 24 d. įvykusio pirmojo Sąjūdžio mitingo KGB suaktyvino kontrpropagandines ir priešininkų kompromitavimo akcijas. Tuomet perleista 1976 m. sovietinio žvalgo J.Jakaičio knyga "Išdavystės keliu", publikuota daug melo prieš Laisvės Lygą ir Sąjūdžio veikėjus. 1988 m. pabaigoje suaktyvėja "Jedinstvo". 1989 m. rengtas specialus planas "Metel", tačiau jo mitingams malšinti smurtu neprireikė. 1990 m. KGB atsidūrė "sudėtingoje operatyvinėje padėtyje", trečdaliu sumažėjo kadrinių kagėbistų. Visgi pavyko sumažinti atvykėlių iš Vakarų į Lietuvą skaičių (1987 m. atvyko 11684 užsieniečiai, 1990 m. - 7342). 1990-1991 m. (nuo sausio iki sausio) vyko 24 mitingai ir piketai, kuriuose dalyvavo 156 000 žmonių. 1991 m. kruvinoji Sausio 13-oji, kurios žudynes suorganizavo KGB ir būrys "Alfa", buvo apogėjus, kai bene kiekvienas Lietuvos žmogus galėjo aiškiai pasakyti, jog jis niekada neis į politinę kairę.
Tačiau politinė skirtis tarp kairės ir dešinės, atsiradusi 1991 m., naują lūžį patyrė 2009 m. Kas pasikeitė per vos 18 metų? Juk dabar Lietuvai vadovaus buvusi komunistų partijos veikėja, sėkminga karjeros biurokratė (tiek kairiųjų valdymo laikais, tiek dabar - dešiniųjų). Kodėl nutirpo ribos tarp kairės ir dešinės? Argi jos tokios nedidelės?
Mokslininkų tai nestebina. Ypač Norberto Bobbio (1909-2004), italų filosofo, istoriko ir politologo, kurio šimtmetį šiemet švęsime. N.Bobbio knygoje "Kairė ir dešinė" rašė: "Nieko keisto: tarp juodos ir baltos gali būti pilka spalva, tarp dienos ir nakties yra sutemos. Tačiau pilka spalva nepašalina skirtumo tarp baltos ir juodos, o sutemos nepašalina skirtumo tarp dienos ir nakties". Kitaip tariant, tarp kairės ir dešinės, ypač dabartiniu, itin pliuralistiniu laikotarpiu, atsiranda "įtrauktas trečiasis", kuris gali tapti dominuojančia politinės sistemos dalimi, "nustumdamas kairę ir dešinę į pakraščius".
Argi ne tai daro D.Grybauskaitė ir ilgokai ruoštas jos atėjimas? Juk raudonas kilimas poniai (pagal lietuvių kalbos taisykles - panelei?), sugrįžusiai iš Briuselio, ruošiamas jau nebe pirmus metus. Štai todėl greičiausiai vietoje Lietuvoje įprastos kairės-dešinės dichotomijos (valdžioje arba "Landsbergis", arba "Brazauskas") dabar turėsime androginišką "centrą". Naujoji Lietuvos politika - europolitika visomis prasmėmis. Ta pačią dieną, pirmadienį, kai buvo paskelbta, kad D.Grybauskaitė laimėjo rinkimus, kino teatras "Skalvija" išplatino skelbimą, kad 23 ir 24 d. nemokamai rodys du filmus ("Ji - vaikinas, kurį pažinojau" ir "Konradai"), skirtus "paslaptingai žmogaus seksualumo prigimčiai" (kalbant paprastai - apie transvestitą) bei devyniolikmečio meilės istoriją (su kitu vaikinu). Šiuos 2007 ir 2006 m. kanadiečių bei amerikiečių filmus pristato Tolerantiško jaunimo asociacija (www.tja.lt), tuo pačiu organizuojanti ir diskusiją Vilniaus universiteto bibliotekos vienoje iš auditorijų (!) - "Ar homoseksualūs asmenys Lietuvoje diskriminuojami?" Debatuose dalyvauti ketina aktyvi homoseksualizmo, abortų ir eutanazijos propaguotoja prof. Marija Aušrinė Pavilionienė, "lygių galimybių ekspertas" Algis Davidavičius (dėmesio! jis - vienas judėjimo "Naujoji kairė 95" ideologų) bei Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas Artūras Rudomanskis. Jis taip pat susijęs su "Naująja kaire 95". Su šiuo judėjimu susijęs ir Kazimieros Prunskienės aplinkos žmogus Tomas Tomilinas, kunigas Skaidrius Kandratavičius, radikalių krikščionių tinklalapio "Bernardinai.lt" autorius Kęstas Kirtiklis ir kt.
Taigi kas dabar, po 18 metų nuo Sausio 13-osios Lietuvoje yra kairė? Ir ar tikrai kas nors per beveik du dešimtmečius pasikeitė? Kairė, pasak N.Bobbio, turėtų kovoti prieš žvėrišką kapitalizmo dvasią, tačiau sulig Lietuvos tūkstantmečiu matome, kad dešinysis premjeras pirmasis sveikina aukščiausią kairiųjų mokyklą baigusią europolitikę, kuri valdys "tolerantišką" -niolikmečių homoseksualizmui Lietuvą. Štai tokia naujojo prezidentavimo pradžia. Lauksime tęsinio.
