Naktį prieš sukilimą Wagnerio įkūrėjas apkaltino Rusijos gynybos ministeriją užpuolus jo kovotojus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius. Prigožinas ypač išskyrė Rusijos gynybos ministrą Sergejų Šoigu, pavadinęs jį „bailiu“ ir „padaru“, kurį „reikia sustabdyti“.
Prieš pat Prigožinui netikėtai nuspręndus „pasukti į barakus“ paaiškėjo, kad deryboms vadovauja Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Kaip teigia oficialūs Minsko atstovai, matyt, jis galiausiai įtikino Prigožiną nusišalinti. Tai patvirtino ir Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, nors pats Prigožinas dar nekomentavo.
Peskovo teigimu, Prigožinas „išvyks į Baltarusiją“, o Rusija nutrauks jam iškeltą baudžiamąją bylą. Kol kas neaišku, kas tiksliai laukia Prigožino, pasak vieno iš Kremliui artimų „Meduzos“ šaltinių, Rusijos valdžia pradėjo derybas su Prigožinu birželio 23-iosios vakarą, kai jis paskelbė apie savo „teisingumo žygio“ pradžią.
Karinė vadovybė, Kremliaus darbuotojai ir vyriausybės pareigūnai bandė derėtis su Prigožinu, nors, atsižvelgiant į jo veiksmus, buvo sunku tiksliai žinoti, dėl ko derėtis. Prigožino reikalavimai buvo neaiškūs ir keisti. Jis norėjo, kad Šoigų nebeliktų, Wagnerio reikalų autonomijos ir daugiau finansavimo.
Tačiau po ginkluoto maišto [Prigožinui] nebeliko vietos rusiškoje karinėje sistemoje. Bet kokiu atveju, stebėtojai mano, kad jis gana lengvai išsisuko, mat, jei būtų garantuota, kad jis bus saugus Rusijoje ir Wagnerio grupė Rusijoje išsaugos tam tikrus pajėgumus, tai nebūtinai tai būtų įgyvendinta. Prigožinas tą suprato.
„Meduza“ anksčiau skelbė, kad Kremlius pirmiausia tikėjosi situaciją išspręsti „palyginti taikiai“, tačiau nesugebėjo susitarti su Prigožinu. Tada Kremlius įsakė Rusijos gubernatoriams ir politikams viešai pasmerkti Prigožino veiksmus ir paskelbti jį „išdaviku“.
Apie 10 val. ryto Maskvos laiku Putinas per nacionalinę televiziją kreipėsi, pavadinęs Prigožiną „išdaviku“ ir pasmerkdamas jo „dūrį į nugarą“.
Atrodė, kad tai atmeta galimybę rasti taikų sprendimą. Prigožinas atsakė sakydamas, kad „prezidentas labai klysta“. Jis pridūrė, kad „niekas nesiruošia pasiduoti prezidento, Federalinės saugumo tarnybos ar kieno nors kito prašymu“. Tuo metu Wagnerio kovotojai jau kontroliavo Rostovą prie Dono ir jau buvo pakeliui į Maskvą.
Pasak Kremliui artimų „Meduzos“ šaltinių, iki birželio 24 d. vidurdienio Prigožinas pats bandė susisiekti su Kremliumi. Pranešama, kad jis netgi „bandė paskambinti Putinui, bet prezidentas nenorėjo su juo kalbėtis“.
„Meduzos“ šaltiniai mano, kad Prigožinas tikriausiai suprato, kad „jis nuėjo per toli“ ir „jo kolonos perspektyvos toliau tobulėti buvo menkos“. Tuo metu jo kovotojai jau artėjo prie Okos upės, kur Rusijos kariuomenė ir Nacionalinė gvardija buvo sukūrusios savo pirmąją gynybos liniją.
Nepaisant Prigožino tvirtinimų, kad „pusė kariuomenės“ buvo pasiruošusi prisijungti prie jo, Wagneris pirmosiomis sukilimo valandomis nesulaukė papildomos karių paramos. Kremlius greičiausiai suprato, kad Prigožino skaičiavimai pasikeitė, ir tada nusprendė išvengti „kruvinos konfrontacijos“ su Wagneriu.
Pranešama, kad paskutiniame derybų raunde dalyvavo Kremliaus štabo viršininkas Antonas Vaino, Rusijos Saugumo Tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas ir Rusijos ambasadorius Baltarusijoje Borisas Gryzlovas, o Lukašenka atliko pagrindinį vaidmenį. Pasak vieno Kremliui artimo šaltinio, Prigožinas reikalavo, kad derybose dalyvautų aukščiausi pareigūnai.
Atsižvelgiant į Putino nenorą bendrauti su Prigožinu, derybininkams liko nedaug galimybių. „Prigožinui reikėjo patikimos trečiosios šalies, kad išeitų ir išsaugotų veidą. Štai čia Lukašenka įsivėlė. Jis mėgaujasi viešumu – štai kodėl jis sutiko“, – sakė „Meduzos“ šaltinis.
Tai neabejotinai naudinga Lukašenkai, kuris žino, kaip pasinaudoti viešumu ir tapti tuo, kuris „gelbsti Rusiją nuo kraujo praliejimo ar dar blogiau – galimo pilietinio karo“, sakė šaltinis.
Meduzos šaltiniai priduria, kad Prigožinas galiausiai pralaimėjo, nes apsiskaičiavo. „Jis buvo išsiųstas iš Rusijos. Prezidentas to neatleis“, – aiškino vienas šaltinis.
Nors tikslios Prigožino ateities detalės dar tik paaiškės, bet, jis „neturės tokios įtakos ir išteklių kaip anksčiau“. Taip pat gali būti pakeitimų Rusijos gynybos ministerijoje, „nors tai būtų dėl ministerijos vidaus problemų, o ne dėl Prigožino reikalavimų“.
Prasidėjus maištui, Rusijos generolas Sergejus Surovikinas paskelbė vaizdo įrašą, ragindamas Wagnerio kovotojus atsistoti ir „taikiai išspręsti problemą“. Generolas leitenantas Vladimiras Aleksejevas taip pat pavadino Prigožino veiksmus „dūriu į nugarą“ ir „bandymu perversmu“.
Per kelias valandas Prigožinas Pietų karinės apygardos štabe Rostove prie Dono susitiko su Aleksejevu ir gynybos ministro pavaduotoju Yunus-beku Jevkurovu. Prigožinas jiems pasakė, kad vyks į Maskvą ir sieks Generalinio štabo viršininko [Valerijaus Gerasimovo] ir Sergejaus Šoigu „galvų“.
Nei Šoigu, nei Gerasimovas nekomentavo Prigožino maišto. Taip pat neaišku, kur tiksliai jie buvo, kol įvykiai vystėsi. Kitas „Meduzos“ šaltinis, artimas Rusijos vadovybei, abejoja, kad artimiausiu metu gynybos ministerijoje įvyks personalo pasikeitimai, teigdamas, kad „Putinas beveik niekada nesilenkia spaudžiamas“.
„Meduzos“ šaltiniai pridūrė, kad maištas susilpnino Putino pozicijas: „Jis nesugebėjo nusileisti iki Prigožino lygio, bet po nacionalinio kreipimosi jo niekur nebuvo galima rasti. Jis turėtų vadovauti ir prireikus perimti kontrolę. Jis neturėtų leisti derėtis Lukašenkai ar Rusijos saugumo pareigūnams“, – svarstė Kremliaus atstovas.
Kol Prigožinas vedė savo kariuomenę Maskvos link, Putinas, pasak jo atstovo Peskovo, tvarkė dokumentus Kremliuje. Bet Putino lėktuvas, pritaikytas vadovauti kariuomenei iš Maskvos išskrido birželio 24 d. popiet ir dingo iš radaro netoli Tverės. Vienas iš „Meduzos“ šaltinių mano, kad Putinas atsigavęs po pirminio šoko bandys konsoliduoti valdžią, o Rusijos elito bandymų „restruktūrizuoti hierarchiją“ tik daugės.
