Tarptautinė su korupcija kovojanti organizacija Transparency International ką tik paskelbė 2009 metų pasaulio korupcijos barometrą. Tai ataskaita apie 69 pasaulio šalyse nuo praeitų metų spalio iki šių metų vasario atliktą korupcijos mastų tyrimą (Lietuvoje apklausa vykdyta gruodžio mėnesį). Joje tarp pasirinktų 14 Europos Sąjungos (ES) valstybių teikiami ir Lietuvos duomenys.
Į svarbiausią klausimą – „Ar per praėjusius 12 mėnesių jūs arba kas nors iš jūsų šeimos narių davė kyšį kokia nors forma?“ - teigiamai atsakė 13 proc. tyrinėtų 69 šalių gyventojų, 5 proc. keturiolikos tyrinėtų ES šalių gyventojų, Lietuvoje gi tokių buvo 30 proc. (daugiausia iš tų keturiolikos ES valstybių; toli aplenkėm artimiausius „persekiotojus“ - Graikiją (18 proc.), Vengriją ir Rumuniją (po 14 proc.)).
Į skaičius kviesčiau pernelyg neįsijausti. Skaičiai teigia, kad Turkijoje korupcijos atvejų vos 2 proc., Gruzijoje – taip pat tik 2 proc. (tiek pat, kiek Norvegijoje ir Austrijoje), Bulgarijoje, kaip teigia pranešimas, 4 proc., Kroatijoje ir Makedonijoje irgi po 4 proc., Kosove – 13 proc. Lietuvai (to pranešimo duomenimis) tiek pat toli iki tų praktiškai nepaperkamo administravimo etalonų, kiek nuo Vilniaus kalvų iki Himalajų viršukalnių.
Taip, taip – tyrimas teigia, kad mažiausiai korumpuotos pasaulio valstybės yra Gruzija, Kroatija, Bulgarija, taip pat Norvegija, Olandija, JAV. Dar nežinojot apie tokią grupę? Ir nevažiavot į Bulgariją semtis patirties, kaip gyventi be korupcijos? Manot, kad Europos Komisija teisi, sustabdžiusi struktūrinių fondų išmokas dėl to, kad su korupcija Bulgarijoje atvirkščiai nei rodo Transparency International duomenys? Ir netikit, kad korupcijos lygis Norvegijoje ir Gruzijoje, Olandijoje ir Bulgarijoje iš esmės vienodas?
Teisingai darot. Galite drąsiai abejoti to margo tyrimo objektyvumu. (Lietuvoje apklausą atlikto žinoma įmonė „Vilmorus“ ir, sprendžiant pagal paskelbtus rezultatus, bent jau šis viešojo gyvenimo veiksmas buvo atliktas absoliučiai sąžiningai). Tačiau žinotina, kad skaičiai niekad nebūna tikslūs. Jų šiuo atveju nelabai ir reikia, užtenka grupavimo – taip, esame kyšininkaujančios visuomenės egzempliorius.
Transparency International tyrėjai tikriausiai bus teisūs, priskirdami Lietuvą antrai (iš keturių) pagal korumpuotumą pasaulio šalių grupei (joje tais metais davė kyšius nuo 23 iki 49 proc. gyventojų). Štai visi „mūsiškiai“ - Armėnija, Azerbaidžanas, Bolivija, Kambodža, Gana, Indonezija, Irakas, Kenija, Moldova, Mongolija, Rusija, Senegalas ir Venesuela. (Paguodai – latviai ir estai, kaip ir nemažai kitų šalių gyventojų, į tyrimą nepakliuvo).
Stebėtis reikėtų ne skaičių pseudotikslumu. Keisčiausia visoje šitoje situacijoje tai, kad duomenis apie korupciją mes laikome duomenimis vien apie valstybės tarnautojų bei biudžetinių įstaigų darbuotojų korupciją.
Daugelis žinom, su kokiu nesyk vargu ir pastangomis pavyksta papirkti tą ar kitą valstybės tarnautoją. Net profesionaliems sekliams su jų nuglūdintais imituojamo papirkimo modeliais ir tai kartais tenka paprakaituoti.
Kita vertus, dažnai ir pasiseka – įsiūlom kyšį (įteikiam vokelį, pakviečiam pietų, nunešam gėlių ir saldainių dėžutę, o jei esam rimtos valstybės didelė verslo bendrovė - tai brūkštelim čekį tai ar kitai partijai).
Šį paradoksą galima paaiškinti tuo, kad mums nepatinka, tiksliau – mes nemokam gyventi pagal taisykles. Dauguma dabartinių Lietuvos gyventojų viešojo gyvenimo taisykles laiko prievarta. Kai kurios politinės partijos netgi švenčia „laisvės nuo mokesčių dieną“ – nes mokėti mokesčius, be kurių neegzistuotų nacionalinė valstybė, yra, jų viešu teigimu (patys jie netiki tuo, ką teigia), prievarta, vergija, nelaisvė. Taisyklės mums vis dar kažkas panašaus į sovietinės Maskvos diktatą.
Taip yra todėl, kad dar neseniai gyvenome draudimų valstybėje. Draudimai vienus išmokė rasti nelegalių būdų savoms iniciatyvoms, kitus paskatino rizikuoti, nes draudimų visaapimantis pobūdis sudarė sąlygas kiekviename žingsnyje pelnytis korupciniais būdais (kyšiais, dovanėlėmis, apibusiu pasitarnavimu valstybinėmis gamybos priemonėmis ir paslaugomis, favoritizavimu ir t.t.).
Draudimų visuomenės neliko, leidžiama vos ne viskas, bet – pagal taisykles, kad sukčių neprisidaugintų. Mums, deja, taisyklės tas pats, kas draudimas, dar neskiriam. Ir nors nesyk gali būti, kad verslininkas, negrąžinamo sklypo savininkas ar vargšas ligonis savo problemas gali išspręsti iki galo pagal taisykles (galima ir su prokuratūros pagalba, jei kažkas stringa), dažnas renkasi kitą, įprastą, svetimoje totalitarinėje valstybėje išmoktą ir ištobulintą kelią. Kavinukės savininkas veikiau įsiūlys brendžio butelį visuomenės sveikatos įstaigos inspektoriui nei nusipirks papildomus rakandus, kad mėsa ir žuvis, kaip reikalauja taisyklės, būtų apdorojamos skyrium. Jis, žinoma, apklausoje mielai pasakys, kad davė tam netikėliui kyšį, valdžia juk perdėm korumpuota – visi laikraščiai apie tai rašo.
V.Čerčilis (W.Churchill) sakydavęs: „Kuo giliau į praeitį žvelgi, tuo toliau į ateitį matai“. Taip, bepig anglams. Mes, taip darydami, įžiūrim savo ateityje tokių dalykų, kad ne taip jau ir norisi žvelgti į praeitį (20-60 metų atgal). Šia prasme esam racionalūs.
Tačiau būsim visiškai racionalūs, jei iš lėto, bet ir negaišuodami, perprasim naują situaciją ir keisimės.
