Kalėdas vyrai pasitinka laimingi, nes dirba ir jaučiasi visaverčiais visuomenės nariais. Vis dėlto darbo rinka daugumai neįgaliųjų vis dar nepalanki.
Gavęs pastovų darbą pasijuto tvirčiau
„Šiandien savo darbu esu patenkintas“, – savo istoriją pasakoja K. Rudzinskas. 44 metų vyras, kurio darbingumas – tik 40 procentų, džiaugiasi, kad jau du mėnesius turi pastovų darbą. Jis dirba Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje kiemsargiu-valytoju.
Kęstutį mama paliko, kai jam tebuvo vieneri metukai. Berniukas augo Panevėžio vaikų globos namuose, vėliau buvo kilnojamas iš vienų globos namų į kitus, kurį laiką gyveno Molėtų rajono Papiškių kaime pas globėjus, 15 metų praleido socialinės globos namuose.
Vyras svajojo gyventi savarankiškai, dirbti ir, išgirdęs, kad Vilniuje, A. Kojelavičiaus gatvėje, atsidarė savarankiško gyvenimo namai, pradėjo domėtis, kaip galėtų juose apsigyventi. Buvusiai globėjai patarus, Kęstas paskambino į Vilnių, į sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją. „Vilniaus Vilties“ darbuotoja Birutė Poškienė paskatino ir padrąsino atvykti į Vilnių.
Apsigyvenęs savarankiško gyvenimo namuose vyras pradėjo lankytis labdaros ir paramos organizacijose, kurių darbuotojai jam teikdavo konsultacijas, įtraukdavo į įvairias veiklas. „Vilniaus Viltyje“ juo rūpintis ėmė darbo tarpininkė D. Žiuramskaitė.
Daiva pasakoja, kad Kęstas Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesinio mokymo centre įgijo tekstų rinkėjo ir maketuotojo specialybę, deja, darbo leidykloje ar spaustuvėje jis nerado. Bandė dirbti „Greitajame kurjeryje“ ir restorano virtuvėje, bet darbdaviams pasirodė, kad jam per sunku atlikti savo pareigas, ir Kęstą atleido.
D. Žiuramskaitė sako, kad jai per 2018 metus pavyko įdarbinti tik 3 sutrikusį intelektą turinčius žmones. „Būna, surandu kokį nors, regis, nesudėtingą darbelį, tačiau kai su darbdaviu pasiaiškiname, ko jis tikisi iš darbuotojo, tampa aišku, kad specifinę negalią turtintis žmogus šio darbo neįveiks. Virtuvėse visuomet reikia greit dirbančių, gerai besiorientuojančių žmonių, o mūsiškiai gali daryti tokius darbus, kurie nekelia nervinės įtampos“, – sako Daiva.
Daug sniego – daug darbo
Antrasis mūsų pašnekovas Gintaras taip pat turi sutrikusį intelektą. Jis dirba kiemsargiu netoli savo namų Fabijoniškių mikrorajone. 32 metų vyras gyvena su mama ir seserimi. Gintaras mokėsi Šilo specialiojoje mokykloje, vėliau profesinio mokymo kursuose įgijo žinių, reikalingų dirbant statybose, bet toks darbas Gintarui per sunkus, o kiemsargio pareigas jis atlieka gerai. „Dabar daug darbo, nes yra daug sniego“, – sako vyras ir priduria, kad rytais visada keliasi anksti. Kiemsargio alga Gintarui leidžia prisidurti prie neįgalumo pašalpos.
Prie mūsų prisijungia Vaidas Savickas. Vyras dirba bendrijoje „Vilniaus Viltis“ pagalbininku. Vaidas mokėsi Žygimanto Augusto mokykloje, Baltupių technologijų centre įgijo floristo specialybę, bet įsidarbinti pagal ją jam nepavyko. D. Žiuramskaitės rūpesčiu vaikinas prieš porą metų pradėjo dirbti jam artimoje aplinkoje.
„Vaidas labai paslaugus, jis džiaugiasi, kad gali padėti kitiems“, – sako Daiva. Pats Vaidas sako, kad bendrijoje jaučiasi tikru komandos nariu, reikalingas, svarbus, o ir algą gauna. Jam ir jo mamai tai labai svarbu. Į darbą jis atvažiuoja savarankiškai, savarankiškai ir grįžta. Vaido mama Rasa sako, kad sūnus labai noriai eina į darbą: „Manau, kad reikia dėti visas pastangas, rašyti projektus, kad sutrikusio intelekto vaikai, baigę mokymus, nesėdėtų namuose. Dirbdami jie jaučiais orūs.“
Ar visas darbo vietas reikėtų subsidijuoti?
Darbo tarpininkė sako, kad rasti darbą žmogui, turinčiam intelekto negalią, nėra lengva. „Bėda ta, kad tai, ko neįgalieji mokosi profesinėse mokyklose ar kursuose, nėra paklausios specialybės, be to, darbdaviai nepasitiki sutrikusio intelekto žmonėmis. Manau, kad socialinių įmonių pertvarka, kurios taip uoliai ėmėsi Seimo narys J. Džiugelis, duos apčiuopiamų rezultatų ir asmenys, turintys intelekto, psichikos negalią, galės rasti darbą socialinėse įmonėse, kurių veikla bus pritaikyta tokiai grupei neįgaliųjų“, – viliasi Daiva.
Ji sako, kad socialinėse įmonėse įdarbinami neįgalūs asmenys, sergantys cukriniu diabetu, hipertonija ir kt. Visi jie yra išsilavinę, vairuojantys automobilius ir konkurencingi darbo rinkoje. „Man kyla klausimas – ar teisinga subsidijuoti tokių asmenų darbo vietas? Mano galva, subsidija turėtų būti skirta tik sunkią negalią turintiems asmenims, nes jų darbo našumas visada mažesnis“, – įsitikinusi darbo tarpininkė.
Vilniuje duris atvėrusi socialinė įmonė „Pirmas blynas“ iš karto tapo traukos objektu asmenims, turintiems negalią. „Įsivaizduoju, kaip nelengva steigėjams „atsimušinėti“ nuo įvairių dienos užimtumo centrų darbuotojų, kurie norėdami gero savo klientams ir išgirdę stebuklingus žodžius „įdarbina asmenis, turinčius proto negalią“ prašo įdarbinti, – sako pašnekovė. – Žiniasklaida puikiai pasidarbavo reklamuodama šią įmonę, ji iškart tapo žinoma ir, tikiuosi, mėgstama vilniečių. Gaila, kad tokių ne butaforinių socialinių įmonių, kuriose yra taip organizuojamas darbas proto negalios asmenims, yra tik vienetai.“
Projektai padeda pasisemti gerosios patirties
D. Žiuramskaitė sako, kad sėkmingos integracijos pavyzdžių nedaug, todėl vykdant įvairius projektus bandoma ieškoti gerųjų pavyzdžių kitose šalyse, domimasi, kaip ten organizuojamas suaugusių asmenų, turinčių proto negalią, užimtumas, ir įgytą patirtį stengiamasi adaptuoti Lietuvoje.
„Labai daug naudingos patirties įgijome įgyvendindami „Erasmus+KA1“ projektus, – pasakoja Daiva. – Šiuos projektus nevyriausybinės organizacijos įgyvendina drauge su skirtingose savivaldybėse įsteigtomis įstaigomis, dirbančiomis su intelekto negalią turinčiais asmenimis.
Įgyvendinant projektus bendradarbiauja Panevėžio Jaunuolių dienos centras ir specialioji mokykla-daugiafunkcinis centras, Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centras, nevyriausybinė organizacija „Vilniaus Viltis“ ir VšĮ „Tarptautinis darbo kontaktų tinklas“. Per projektinius susitikimus specialistai mokosi ne tik iš Ispanijos ir Italijos partnerių, bet ir vieni iš kitų.“
Daiva sako, kad tėvai, užsienio šalyse auginantys proto negalią turinčius vaikus, taip pat įsitraukę į veiklą, jiems organizuojamas užimtumas. „Ispanijoje matėme puikų socialinės įmonės pavyzdį – šią įmonę įsteigė patys tėvai savo proto negalią turintiems vaikams, ji pavyzdinė socialinė įmonė Europoje“, – pasakoja pašnekovė.
2019 m. „Vilniaus Viltis“ drauge su Panevėžio ir Jonavos įstaigomis, turinčiomis patirties dirbant su sutrikusio intelekto žmonėmis, teiks naują „Erasmus+“ projektą. Besikeičianti visuomenė reikalauja aukštesnės darbuotojų kvalifikacijos, o projektai suteikia galimybę tobulėti.
Straipsnio autorius: Eglė Kulvietienė
