Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų priėmimo skyriaus vedėja Božena Markevič neslepia – medikų brigados kasmet su siaubu laukia sostinėje vykstančių maratonų ir kaskart viliasi, kad būtų išvengta mirčių.
Smūgis mažai judantiems
Nors šį sekmadienį nė vienam dalyviui bėgimas mirtimi nesibaigė, vis dėlto kai kuriems maratonas buvo ne toks, kokio tikėtasi. Ypač, pabrėžia medikė, tiems, kurie nebuvo pratę prie tokio milžiniško fizinio krūvio, kurį patyrė bėgimo metu.
Bėgimas, B.Markevič teigimu, iššūkis visam organizmui, ypač jeigu kūnas nėra treniruotas. „Žmonės, kurie dirba sėdimą darbą, akivaizdu, netreniruoja tų raumenų, kurie dirba bėgimo metu. Jie paprasčiausiai kasdien nefunkcionuoja.
Raumenyse vystosi sidozė, rūgštėja terpė, todėl skatinama kraujotaka per širdies susitraukimo dažnį. Dėl to greičiau ima dirbti miokardas.
Dar nepamirškite, kad veikia ir šiluma: viskas vyksta aukštesnėje oro temperatūroje, todėl susidaro užburtas ratas ir žmogaus būklė prastėja“, - kalbėjo medikė.
Sutriko inkstų ir širdies veikla
Sudėtingiausi scenarijai po maratono dažniausiai numatomi tiems, kuriuos ištiko ne tik dehidratacija, bet buvo pažeisti inkstai ir širdis.
„Buvo pacientų, į ligoninę paguldytų su inkstų ligomis: užsikimšo inkstų kanalėliai. Kai kam buvo sulašinti net 6 litrai skysčių, kad atsistatytų inkstų veiklą.
Deja, ne visiems net ir toks skysčių kiekis buvo per mažas. Vienam pacientui, deja, inkstų veikla neatsistatė, dėl ko gresia dar rimtesnės pasekmės.
Fiksuota ir širdies raumens pažeidimai: bėgikui sukilo kardiostatistiniai rodikliai. Kitaip tariant, jeigu širdies raumuo ilgainiui neatsistatys, jam gali grėsti net širdies nepakankamumas.
Žinant tai būtina pagalvoti – ar tikrai dėl dalyvavimo viename maratone mes norime susigadinti sau sveikatą visam gyvenimui“, - retoriškai klausė Santaros klinikų medikė.
Troškulys – svarbus perspėjimas
Vis dėlto, vienareikšmiško atsakymo, kiek laiko reikėtų treniruotis, kad bėgimas nepakenktų sveikatai, nėra. Lygiai taip pat ir su vandens kiekiu, kurį būtina išgerti.
„Viskas priklauso nuo žmogaus. Kiekvienas žmogus jaučia savo treniruotumą, vieniems reikia treniruotis pusmetį, kitiems – metus ir daugiau. Taip pat ir su vandeniu – neįmanoma pasakyti, kiek reikia išgerti vandens.
Didžiausia problema yra tai, jog žmogus troškulį pajunta tik tada, kai organizme jau susidaręs vieno litro vandens deficitas. Vadinasi, vandenį reikia gerti tada, kai troškulio dar nejaučiame“, - priminė medikė.
Santaros klinikos informuoja, kad visi pacientai – jauni žmonės, kurių amžiaus vidurkis apie 25-erius metus.
