J. R.: Tariantis dėl interviu, renginių organizatorė Jautra Žaldokaitė pašnibždėjo, kad prieš koncertą būnat įsitempę, nerandat sau vietos, tad tuomet judviejų geriau nekalbinti. Seni scenos vilkai – ko Jums nerimauti?
Olegas: Nori nenori jaudulys yra. Atrodo, tiek išvažinėta, sudainuota. Čia kaip ir teatre. Sako, jeigu nebesijaudini, vadinasi, kažkas nebe taip, metas eiti lauk.
J. R.: Scenoje su Neda atrodote tokie laisvi, žaismingi. Sakykit, ar repeticijų metu viską iki detalių taip sustyguojat, ar leidžiat sau improvizuoti?
Olegas: Viskas išeina spontaniškai. Čia juk ne spektaklis, kuriame esi personažas ir turi išlaikyti vaidmenį nuo pradžios iki galo. Kartais net pati publika padiktuoja mūsų elgesį. Jauti žmonių reakciją ir gali leisti sau pašmaikštauti.
J. R.: O ar yra nutikę, kad scenoje pasirodymo metu vienas kitam pateikiat netikėtų siurprizų, nustebinat, galbūt šiek tiek sugluminat? Kita vertus, šitaip gerai susigroję ir sutariantys žmonės kaip judu turėtų puikiai vienas kitą pažinoti, jausti?
Olegas: Aišku, visko būna. Baigiau aktorinį, dirbau Šiaulių dramos teatre. Turiu šitą profesiją, ji niekur nedingo. Manęs taip lengvai „nepasodinsi“. O Neda, nors ir ne aktorė, labai imli, nesusikausčiusi, šarminga. Ji šaunuolė – nepasimeta. Na, pagal Zodiaką mes abu avinai, užtat tikriausiai ir sutariam. Kai yra muzikavimas, o ne tik dainos atlikimas, yra viskas kitaip. Salė kita, akustika kita, kitas garsas. Mes esam išlepinti gero garso. Būna, kad atvažiuoji į salę, kur garsas prastas, tai po koncerto jauti, kad stygų jau nebėra, gerklę skauda. Turi rėkti, kad salei atneštum informaciją. O ji yra labai subtili, turi būti aiškus kiekvienas skiemuo, kiekvienas atsidusimas. Aišku, visa tai reikalauja labai gero garso. Atrodo, kas čia tokio, bet tai yra labai sudėtinga. Neturime savo „garso“ žmogaus, kuriam galėtume mokėti, o reikėtų turėti. Tokį, kuris pagautų mažiausią niuansą.
J. R.: Du avinai ragų nesuremia?
Olegas: Kaip bebūtų keista – ne.
J. R.: Biržuose buvojote ne kartą skirtingais metų laikais. Ar jums patiko Biržai? Kada labiausiai?
Neda: Taip buvome. Taip jau sutapo, kad du koncertai buvo kone iš eilės.
Olegas: Man tai Biržai patinka... Neda: O man buvo labai įdomu pamatyti, kokia publika susirinks į šitą koncertą. Du ankstesni buvo skirti tam tikrai auditorijai. Mus labai gerai priėmė, tačiau viešas koncertas, kai reikia pirkti bilietą, yra kas kita. Bet publika – fantastiška! Čia gera aura. Jauku. Įvažiavom į Biržus, ir viskas čia tarsi sava. Kai prieš koncertą publikos paprašiau, kad nebūtų įsitempusi, atsipalaiduotų, mane iš sykio suprato. Žmonės suprato, kad reikia būti savimi. Užsimezgė kontaktas ir mums buvo labai lengva. O tai yra toks kaifas! Palieki sceną nejusdamas jokio nuovargio, atrodo, galėtum dar kalnus nuversti. Ir čia buvo tas pats. Mes išėjom su geru užtaisu. Nėra prasmės eiti į sceną, jei neturi ką pasakyti. Mes ir norėjom pasakyti. Ir žmonės mus išklausė, suprato. Mums tai pati didžiausia dovana. Iš tokių koncertų išeini laimingas ir suvoki savo gyvenimo, veiklos prasmę.
J. R.: Maloniai nustebau Jūsų koncerte pamačiusi labai garbaus amžiaus biržiečių. Kituose miestuose taip pat turite tokių gerbėjų?
Olegas: Taip, ateina labai plataus amžiaus diapazono žmonių.
J. R.: Tai gal vyresnis ir, regis, santūresnis Olegas traukia vyresnį, o valiūkiška Neda - jaunesnį klausytoją?
Neda: Mes atliekam tokią, galima sakyti, kamerinę dainuojamąją poeziją. Jūs pažiūrėkite, kaip būna festivaliuose – ateina nuo... iki. Olegas: Na, mes juk ne Selas ar kokie nors paauglių atlikėjai, kurių muzika orientuota į tam tikrą amžiaus grupę.
J. R.: Bet kai Biržuose projektą „Broliai“ pristatė „Skylė“, į tą vos po penkis simbolinius litus atsiėjusį įspūdingą koncertą, mano milžiniškam nustebimui, atėjo vos saujelė žmonių. Tuo tarpu nepalyginamai menkesnės vertės pasirodymai žiūrovų surenka pilnas sales. Net jei bilietai atsieina ir pusšimtį...
Neda: O, matai...
Olegas: Iš kitos pusės nieko čia keisto. Kas yra deklaruojama televizijoje, tas ir žiūrima. Orientuojamasi į atitinkamą publiką. Tai yra tam tikras kontingentas, kuriam dar nuo tarybinių laikų įstrigę – jei rodo per teliką, vadinasi, yra gerai. Marketingas, arba, grubiai tariant, kaip paimti pinigus iš tų žmonių.
J. R.: Tada klausimas apie teliką. Kaip tik prieš didžiąsias šventes komercinės televizijos rengia įvairias labdaros, gerumo ir t. t. akcijas ir, man regis, tarpusavyje jau varžosi, kuri surinks daugiau pinigų, kuri bus gailestingesnė, dosnesnė, kuri graudesnę istoriją papasakos. Žinoma, nupirkta medicininė aparatūra, inventorius gali pagelbėti ir, tikiu, pagelbėja ne vienam. Bet kaipgi su sunkių ligonių, neįgaliųjų, dažnąsyk visiškai palūžusių žmonių, senukų, vaikų, kurių niekas nelanko, kuriais niekas nesidomi, dvasios reikalais? Ar ją gali išgydyti, sustiprinti televizinių „žvaigždžių“ vienadieniai koncertai ir linkėjimai kažkur iš anapus ekrano? Ir kodėl Jūsų neregėti tame ekrane?
Neda: Aš neatsisakau padainuoti labdaringuose renginiuose, jei manęs paprašo. Bet man labai svarbus kontekstas. Pavyzdžiui, dalyvausiu Maltos ordino labdaringoje akcijoje.
Olegas: Man kai kurios labdaros akcijos truputėlį dvelkia – pavartosiu negerą žodį – dvasine prostitucija. Suprantat, labdarą žmogus daro labai konkrečiai, konkrečiam tikslui.
J. R.: Galbūt ir konkrečiam žmogui, žmonėms? Apie tai per daug nesigarsindamas, nesireklamuodamas?
Olegas: Būtent. Neda, galiu papasakoti, kokia ta mūsų „labdara“?
Neda: Taip, žinoma.
Olegas: Turėjom vykti į užsakytą koncertą. Prieš kelionę skambina Neda ir klausia, ar galim pakeliui aplankyti vieną jos faną.
Neda: Plungėj gyvena labai fainas bičas, kuris yra visiškai neįgalus.
Olegas: Tai va, Neda manęs klausia, ar galim pas jį užvažiuoti.
Neda: Jaunas bachūras, kuris neįgalus 12 metų, o 4 pastaruosius metus lovos režimas – jis nebeatsikelia.
Olegas: Ir niekur negali išeiti. Dar anksčiau galėdavo sėdėti rateliuose, o dabar tik guli lovoje. Ir sakau Nedai: čia juk šventas reikalas.
Neda: Kiekvieną dieną į Plungę nenuvažiuosi, bet kadangi prie Platelių turėjom koncertą ir pagalvojau, kad gerai būtų...
Olegas: Tai ne materialinė parama.
Neda: Mes atvažiavom turėdami tikslą išgerti kartu kavos, bet vaikino mama priprašė pagroti. Bachūras irgi sako: aš gi negaliu į koncertą nueit jūsų gyvai pamatyti. Olegas atsinešė iš mašinos gitarą, aš – fleitą ir mes jam kambary pagrojom. Neapsakomas jausmas!
Olegas: Ir jis su mumis dainavo!
Neda: Jis dainavo, mama apskritai buvo euforijoj, negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Tai taip nesudėtinga padaryti, o žmonėms „atnešėm“ tokią gerą emociją.
J. R.: Tos emocijos tikriausiai kartais gydo labiau nei tie labdaringose akcijose surinkti ir vienam pagelbėję, kitą, kurio istorija ne tokia graudinanti, likimo valiai palikę pinigai?
Neda: Taip, bet mes to nedeklaruojame. Prieš porą dienų nuėjau į vaistinę ir pamačiau, kad prie kasos vyksta kažkoks šaršalas. Matau, kad močiutė nori kažką pirkti, bet jai nebeparduoda. Močiutė nusiminė, klausiu, kas atsitiko. Pasirodo, pritrūko pinigėlių vaistams. Net negalvodama, automatiškai pasakiau, kad trūkstamą sumą priskaičiuotų man. Moteris apsiverkė, klausia, kaip ji man tuos 11 litų grąžins. Sakau, tebūna dovana švenčių proga. Tai va, močiutė išėjo apsiverkusi, o man tai gera ant širdies. Nesijaučiau jokia didvyre, tiesiog buvo labai gera, kad galėjau padėti. Tos rinkliavos, žinot, nieko nenorim teisti, bet, jei kviečia, labai nesmagu atsisakyti. Būna, kad kažkokiame kontekste liepia dainuot „gabalą“, kuris man visiškai nepatinka. Mes to sau neleidžiam. Dainuojam tik tai, kas mums patinka, esam tokie, kokie esam. Mūsų nerodo telikas, mes ten nesimajačinam, nevedam laidų, tuose pačiuose renginiuose nuolat nešmėžuojam. Bet yra keli kontekstai, kur mes dar galim būti. Jei, pavyzdžiui, kokio nors komercinio kanalo žiburėlis, atsiprašau, bet nuo to viso vemti verčia. Sakau tiesiai šviesiai. Džiaugiuosi, kad manęs nekviečia, nes ten ir nenorėčiau būti. Tame kontekste – ne. Nacionalinė televizija – kas kita. Ten daug kitokių laidų, pavyzdžiui, V. Kernagiui paminėti. 25 d. vyks mano minėta maltiečių akcija – ir aš negalėjau atsisakyti. Viską reikia apmąstyti ir suvokti, kur nori būti. Na, nenoriu aš būti tarp tų bunkių, šeškių ir t. t. Man tas pasaulis yra nepriimtinas.
J. R.: Mūsų poetas Alis Balbierius yra teigęs, kad per porą metų televizija numarina bet kokio ryškumo žvaigždę.
Olegas: Tai tas pats, kai žmogus nueina į Seimą. Tai sistema, kurioje padorus žmogus išsilaikyti negali. Arba išeini, arba prisitaikai. Kitas pagalvoja, kad 4 metai „prie lovio“ gal ir neblogai. Priklauso nuo to, ko žmogus siekia, ko nori iš gyvenimo. Mes einam kitu keliu.
Neda: Aš galvoju, kad mes visada ėjom šiek tiek sudėtingesniu keliu. Vis tiek yra kažkokie principai, ambicijos. Nesam arogantiški pasipūtėliai. Tiesiog mūsų kitas pasaulis, kitos vertybės. Juk mes važiuojam per Lietuvą ir matom, kas į kultūrkes važiuoja – iki skausmo „nudrožti“ telikiniai žmonės. Juk yra žmonių, kurie be teliko daugiau nieko ir nemato. Ir jie eina.
Olegas: Vadinkim, kad tai yra normalu. Pagalvokim: jeigu visa tauta būtų tokiam lygmeny, kokį mes įsivaizduojam ir suprantam? Imkim kad ir klasikinę muziką, kuri, nori nenori, reikalauja išprusimo, suvokimo. Ji negali būti skirta žmogui „iš gatvės“. Ne veltui N. Michalkovas savo filme „Mechaninis pianinas“ sakė: „Nu nie možiet čumak zaigratj na rajalie.“ Yra žmonių, kurie nuo popso kuriam laikui „atšoka“, jiems atsibosta, pasiklauso tada ko nors kito, bet vėl sugrįžta prie to paties. Kiti tuo pačiu keliu eina nuo pat pradžių, nesiblaško. Tegul jų būna mažiau. Negali būti minia. Aš net džiaugiuosi, kad Biržuose atėjo tiek žmonių (nepilna salė – aut. past.).
J. R: Dar labai rūpi paklausti apie didžiųjų metų švenčių laikotarpį. Ar jis Jums daro įtaką, kaip nors ypatingai veikia? Gal to meto koncertai kuo nors skiriasi nuo įprastų?
Olegas: Važiuodami čia kaip tik ta tema juokavom. Neda prisipirko visokių žurnalų. Sakau, ką, pletkų pasiilgai? Na, bet kelias tolimas, reikia gi kažkuo užsiimti. Neda, pasakyk, ką apie tai galvoji. Tarp kitko, aš visiškai sutinku su ja.
Neda: Tarybiniais laikais Kalėdos buvo tabu, užtat labai laukiamos, paslaptingos, su savo ritualais. Tai buvo toks ekskliuzyvas. Kartą per metus tokia žiauriai jauki, intymi šventė. Šių laikų Kalėdos tapo grynai komercinės. Tame pletkų žurnale kaip tik perskaičiau Asmik (Grigorian – aut. past.) nuomonę, kuri yra ir mūsų nuomonė: šventės artistams yra juodas rutininis darbas, kuris nežmoniškai išvargina. Jau nekalbu apie anšlagus parduotuvėse. Ta masinė psichozė... Visi pikti, pavargę.
Olegas: Ir nuolaidos (ironiškai pabrėžia – aut. past.).
Neda: Vienintelė šventė man liko Kūčios, kai atsisėdu ramiai su tėvais, išragauju patiekalus. Bet iki to būna tiek lakstymo po parduotuves, kad jauties toks nusikalęs...
J. R.: Tai tas sakralus laikas Jūsų į dvasines aukštumas nepakylėja, mintims, muzikavimui įtakos nedaro? Beje, atlikote dainą „Angelas“, kurią sukūrė devintos klasės mokinė. Nepaprastai jautri daina.
Olegas: Šitas eilėraštis, nežinau, kiek laiko, gulėjo pas mane ant stalo. Praeidamas vis pasižiūrėdavau, bet nesiimdavau. Kol kartą susapnavau, kaip jis turi skambėti. Natų aš nemoku užrašyti, bet prie lovos laikau gitarą. Pasiėmiau, sugrojau. Svarbiausia ryte prisiminti, kaip dirba pirštai. Prisiminiau tiksliai. Neda: Mūsų darbas - dovanoti žmonėms emocijas. Kai Naujiesiems metams neturiu užsakymų, aš pasimetu. Visi sako, oi, kaip tau nepasisekė, kad per Naujuosius turi dirbti. Bet mes esam pripratę ir net nežinočiau, ką veikti, jei nereikėtų dainuoti. Jeigu žmonėms poilsio dienos, tai mums darbo. A. a. V. Kernagis sakydavo: „Pirmadienis, visi dirba, o aš einu oriai Gedimino prospektu ir galiu kaifuot, kad man laisva diena“. Savaitgaliai, šventės baigiasi ir mes galim poilsiauti. Tiesą pasakius, aš tų švenčių nesureikšminu. Mes lygiai vienodai galim per Žolinę linkėti linksmos šventės, lygiai per Velykas gražių margučių, tiek ir gerų Kalėdų. Svarbiausia, kad mūsų vertybės tos pačios.
J. R.: Gerai, šventės yra komercinės, jokio pakylėjimo nejaučiat, darbas ir tik juodas darbas. Bet kur šuo pakastas, kad per pusmetį žmonės eina į trečią Jūsų koncertą ir jiems nenusibosta?
Olegas: Matot, jei kažką žmogui palietei, nors truputėlį, jis jau tave jaučia per kilometrą. Jei žmogus pajuto kontaktą, ieškodamas to paties jausmo, jis vėl ateis pas tave. Mūsų koncertai niekada nėra identiški. Kodėl žmonės eina į tą patį spektaklį 15 metų? Fonograma, kino juosta – kas kita. Ten užfiksuota ir viskas. O čia visąlaik skirtingai. Mes einam į tiesioginį kontaktą. J. R.: Iš Nedos tai labai juntama. Juk man nepasirodė, kad scenoje, dainuodama savo mėgiamo A. Kulikausko dainą susigraudinote? Kaip tai įmanoma? Juk Jūs tas pačias dainas tikriausiai esate dainavę net ne dešimtis, o šimtus kartų? Turėtų būti taip įprasta... Kaip pavyksta išlaikyti tą jausmą, emociją?
Neda: Aš niekada neapsimetu. Žiauriai tikiu tuo, ką darau. Bet yra vienas momentas. Mes emociškai labai pavargstam. Negalėčiau dainuoti kokiam nors ture kiekvieną dieną. Nepavežčiau, nes dvasinė iškrova pernelyg didelė. Per koncertą atiduodu viską. Kitaip nematau prasmės eiti į sceną. Viskas išeina labai natūraliai, susigyveni su tuo, ką darai. Man netelpa galvoje, kaip būtų galima atlikti kūrinį mechaniškai. Aš visada gyvenu su ta daina. Labai retas atvejis, kai ateina kažkoks abejingumas. Gali būti iš didžiulio nuovargio ar dar kažko. Bet apskritai eidamas į sceną turi pamiršti viską: ar galvą skauda, ar dantį, ar tavo tėvas numirė.
Olegas: Tai profesionalus požiūris.
J. R.: Menas yra didelė auka. Juk pasišventęs menininkas iš esmės paaukoja viską: gyvybinę, kūrybinę energiją, geresnio, patogesnio, ramesnio gyvenimo galimybę, apleidžia buitį, kartais galbūt ir šeimą...
Olegas: Taip, bet atiduodamas ir gauni. Tik dėl to ir laikaisi. Kitaip stogas galėtų nuvažiuoti. Daugumai aktorių ir nuvažiuoja. Tada jie panyra į alkoholizmą. Todėl, kad reikia atsipalaidavimo, išėjimo. Mūsų sistema nemokė jogos, kuri leidžia atsipalaiduoti, kai reikia ir pasiruošti darbui. Įsijungi ir eini. Pas mus dauguma to neturėjo, todėl alkoholizmas, nervinės ligos ir visa kita. Jei žmogus viską atiduoda ir nieko negauna atgal – viskas. Reikia mokėti į save sugrįžti. Neda: Jei pajutai, kad publika tokia kaip šiandien, – ji tarsi generatorius. Mes labai daug atidavėm, bet ir labai daug iš jos gavom. Įvyko mainai ir mes galim toliau čiuožt per gyvenimą. Dar kartą pasitikrinom, kad viskas ok – einam teisingu keliu. Bet neduok, Dieve, publika abejinga, arba į koncertą žmonės nesusirenka, arba vakarėliai, kuriems tave nusamdo, ir reikia dainuoti žmonėms, kuriems esi visiškai neįdomus, – jie valgo kotletus ir geria brendį. Po tokių vakarėlių išvažiuojam tuščiom akim kaip zombiai ir net tas pinigas nebemalonus.
J. R.: Kreipiuosi į Nedą: koks sprogstamasis užtaisas yra Jūsų viduje? Kaip pati tai paaiškintumėte ir kodėl žmonės į tą emocinį sprogimą taip gerai reaguoja, patiki? Kitas, atrodo, plėšosi kaip beįmanydamas, o tokio nuoširdaus grįžtamojo ryšio nesulaukia?
Neda: Gal tai mano natūra? Esu emocionalus, impulsyvus žmogus. Lygiai kaip ir Olegas. Aš scenoje esu tiesiog savimi. Olegas: Tai yra neapibrėžiami, būtiški dalykai.
J. R.: Neda, turite dvidešimtmetį sūnų. Kaip jis reaguoja į tokią šėliojančią mamą? Gal sulaukiat iš jo kokių nors patarimų, Jūsų veiklos vertinimų?
Neda: Nežinau, jis į mano koncertus nevaikšto. O apskritai reaguoja normaliai. Mūsų šeimoje nėra statusų: jis neprivalo manęs klausyti, o aš neprivalau jo auklėti. Gyvenam kaip du protingi žmonės (šiek tiek ironizuoja – aut. past.). Kitokia jam tikriausiai būčiau neįdomi. Tai, ką aš darau (džiazas, dainuojamoji poezija), jam neįdomu. Jam patinka rokas, pankrokas, undergroundas – visai kiti dalykai. Į mane jis žiūri su pagarba, bet tai ne jo pasaulis.
J. R.: Bet ta pagarba ir yra įvertinimas – tai labai didelis dalykas. Šiais laikais, deja, ne visi jauni žmonės gerbia savo tėvus, juntamas didelis kartų atotrūkis.
Olegas: O kur jis dėsis – privalo gerbt. Tėvas vaikui yra tėvas, motina yra motina. Tai toks ypatingas santykis. Kodėl tėvai negali būti mokytojai savo vaikams? Todėl, kad vaikas tave priima kaip tėvą, o ne kaip mokytoją. Ir mano dukra mane priima kaip tėvą. Jei būčiau, tarkim, dėstytojas, tas santykis būtų visai kitoks. Bet yra genai, pasąmonė, kurion viskas sugula, ir niekur tie vaikai toli nuo savo tėvų nedings. Tik jie dar to nežino.
Neda: Mano tėvai – intelektualūs žmonės. Mes kalbamės ne apie mano, o apie kitus koncertus. Man visada smagu padiskutuoti su savo tėvais. Turime daug bendrumo. Mamos ir mano pasaulėžiūros, skoniai yra panašūs ir, kai ji mane pagiria, aš ja tikiu. Nors kiekvienam tėvui savo vaikas tikriausiai yra pats geriausias ir gražiausias. Bet tikiu, kad pagiria ne dėl to.
J. R.: Pašnekesį norėčiau užbaigti biržiečio poeto Jono Meko Semeniškių idilės „Senas lietaus šniokštimas“ paskutinę eilutę „Senas yra mūsų šis kalbėjimas“ paversdama ir palyginimu, ir palinkėjimu, kuris man baisiai patinka ir, mano galva, čia tinka. Jūsų kalbėjimas yra senas – brandus, brandžių žmonių. Smagu, kad jis prasiskverbė ir į biržiečių širdis. Dar sykį dėkoju už padovanotas emocijas, atvirą bei nuoširdų pokalbį, linkiu Jums didelės sėkmės.
Jurgita Ratkevičienė
