Balandžio 1-4 d. Vilniuje, “Lietuvos” ir “Skalvijos” kino teatruose, vyks Pirmasis nebyliojo kino festivalis “Tylos garsai”. Žiūrovai turės progą persikelti į audringą 3-iąjį dešimtmetį, kai kino menininkai ieškojo naujų išraiškos priemonių ir dar neatrastų kino kalbos galimybių.
Kaip pranešė festivalio “Tylos garsai” rengėjai, nebylius vokiečių, rusų, italų, amerikiečių, ukrainiečių filmus “Lietuvos” kino teatre gyvai garsins svečias iš Vokietijos Alioscha Zimmermannas ir Lietuvos atlikėjai Vladimiras Tarasovas, Neda, Gediminas Laurinavičius, Vytas Labutis, Styginių kvartetas, Artūras Anusauskas, Eugenijus Kanevičius ir kiti garsūs muzikantai. “Skalvijoje” bus galima pasižiūrėti nebylių filmų programą, lydimą diskžokėjų arba originalios garso takelyje įrašytos muzikos.
Didelę nebyliojo kino garsinimo patirtį turintis svečias iš Vokietijos taip pat surengs seminarą Lietuvos muzikos akademijos studentams. Paskutiniais metais Vokietijoje žymiems kūrėjams užsakomos naujos klasikinių filmų partitūros, rūpinamasi ne tik senų filmų, bet ir senųjų specialiai parašytų partitūrų restauravimu. Todėl nenuostabu, kad prieš kelerius metus pirmieji Lietuvą Goethe instituto Vilniuje dėka pasiekę gyvai garsinti filmai taip pat buvo vokiški: F. W. Murnau “Faustas” ir “Saulėlydis”, Fritzo Lango “Metropolis”.
Festivalio programoje - garsiausi 3-iojo dešimtmečio vokiečių filmai: Roberto Wiene “Daktaro Kaligario kabinetas” (1919), F.W. Murnau “Nosferatu” (1922) ir “Paskutinis žmogus” (1924), Fritzo Lango “Metropolis”(1927), W. F. Pabsto “Pandoros skrynia” (1929). Galima drąsiai tvirtinti, kad būtent jie ir tame pačiame dešimtmetyje sukurti Sergejaus Eizenšteino “Šarvuotis “Potiomkinas” (1925), Aleksandro Dovženkos “Žemė” (1927), Vsevolodo Pudovkino “Motina” (1926) ir “Čingischano palikuonis” (1927) nulėmė tolesnę kino raidą.
“Šarvuotis “Potiomkinas”, nepaisant jo aiškaus propagandinio pobūdžio, ne vieną dešimtmetį buvo laikomas svarbiausiu ir geriausiu visų laikų filmu, jo rusams pavydėjo net nacių propagandos ministras Goebbelsas. “Žemė” skelbė poetinio kino pergalę prieš realizmą, o “Čingischano palikuonis”, ko gero, paskatino Vakarų kiną susidomėti Azijos egzotika, neatsitiktinai garsiajame Bernardo Bertolucci “Paskutiniame imperatoriuje” rasime ne vieną paslėptą Pudovkino filmo citatą. Vienas tobuliausių Charlie Chaplino filmų “Aukso karštligė” (1925) iki šiol kiekvienoje salėje sugeba sužadinti juoko bangas.
Apie kiekvieną šių filmų parašytos studijos, jie neišnyksta iš kino “apyvartos”, nes jų vizualiosios ar montažo idėjos ir toliau naudojamos, transformuojamos, “perdirbamos” šių dienų kino. Todėl tas kinas gyvas ir jam dar ilgai nebus lemta ilsėtis kino archyvuose. Paskutiniais metais įvairiuose Europos kino festivaliuose susiklosčiusi nauja gyvo garsinimo tradicija tik dar labiau paskatino susidomėjimą senuoju kinu. Reikia džiaugtis, kad tai jau pagaliau pasiekė ir Lietuvą, o kad tai jau įdomu ir mūsų publikai, liudija ir pernai gyvaigarsinto Dzigos Vertovo filmo “Žmogus su kino kamera” sėkmė.
Per visą kino istoriją egzistuoja gal tik viena kino srovė, kurios reikšme niekas nedrįsta abejoti. Tai vokiečių kino ekspresionizmas. Jį pradėjo Roberto Wiene “Daktaro Kaligario kabinetas”. Filmas sėmėsi idėjų ir iš XX a. pradžios vokiečių dailės, teatro, filosofijos, literatūros, teatro. Legendos sako, kad filmą žadėjo kurti Fritzas Langas, tačiau jis turėjo kitų įsipareigojimų, tad režisieriaus vietą atsitiktinai užėmė R. Wiene.
Tačiau būtent jo sukurtas filmas ir tapo vieno svarbiausių kino judėjimų pradžia, nors iš pirmo žvilgsnio ekspresionistų išraiškos priemonės, ypač utriruota aktorių vaidyba bei grimas, pabrėžtinai tikrovę deformuojančios dekoracijos atrodo svetimos kino prigimčiai. Kita vertus, būtent ekspresionistai pavertė kadro apšvietimą, erdvės ir vaidybos stilizavimą viena pagrindinių kino išraiškos priemonių. Bematant tai buvo pavadinta “kaligarizmu”, o šis terminas gyvas iki šiol. Tačiau svarbiausia, ko gero, buvo tai, kad kino ekspresionistai pirmą kartą kino istorijoje išdrįso parodyti pasaulį subjektyviai. “Daktaro Kaligario kabinete” pasaulis rodomas toks, kokį jį mato savo istoriją pasakojąs beprotis. Taip ekspresionistai tarsi paneigė teiginį, esą kino misija - objektyviai ir realistiškai atspindėti tikrovę.
Festivalį atidarysiantis F.W. Murnau filmas “Nosferatu” įdomus ir tuo, kad estetinius ekspresionizmo principus režisierius jau perkėlė į “natūrą”. Iš Murnau filmo kilo siaubo filmų apie vampyrus tradicija, o Werneris Herzogas 1979 m. sukūrė jo perdirbinį, tikėdamasis, kad būtent “Nosferatu” padės vokiečių kinui rasti kelią iš aklavietės.
Kino istorikai vis dar ginčijasi, kiek iš tikrųjų buvo tų “grynų” ekspresionistinių filmų, tačiau ir jie neneigia, kad ekspresionizmo elementai dominuoja vokiečių kine iki pat atsirandant garsui. Ji gyva ir 1929 m.G. W. Pabsto sukurtame filme “Pandoros skrynia” (“Lulu”). Filmo pagrindu tapo Franko Wedekindo pjesė, sulaukusi daugybės perdirbinių ne tik kine, bet ir muzikoje ar literatūroje. Filmo herojė - lemtinga moteris (Louise Brooks), naikinanti kiekvieną savo kelyje sutiktą vyrą. Gal todėl analizuoti filmą itin mėgsta feministinės kritikos adeptės.
Įdomiausia, kad ekspresionizmo poetika nuolat atgimsta: būtent ji nulėmė 4-ojo dešimtmečio amerikiečių siaubo kino stilių, o 5-ajame dešimtmetyje prisidėjo prie amerikiečių “film noir” krypties atsiradimo. Po II pasaulinio karo ekspresionizmas atgimsta ir Europoje. Jo poetika būdinga vadinamosios lenkų poetinio kino mokyklos, ypač ankstyviesiems Andrzejaus Wajdos filmams, ją mėgo prancūzų naujosios bangos kūrėjai. Ekspresionizmas paveikė ir lietuvių režisierius: garsusis Raimondo Vabalo “Žingsnių naktį” kalinių šokis prie laužo iškart pažadina atmintyje ne tik “Kaligario…”, bet ir “Nosferatu” atmosferą. Kino postmodernistai, ypač Timas Burtonas, taip pat ekspresionizmo poetiką laiko sava. Verta įsitikinti, ar taip yra iš tikrųjų.
