Per porą metų mokyklinio amžiaus vaikų Panevėžyje sumažėjo daugiau kaip dviem tūkstančiais. Mokyklos jau nesurenka reikalingo mokinių skaičiaus net sveikatos priežiūros specialisto etatui įsteigti.
Panevėžyje veikiančiose bendrojo lavinimo mokyklose dirba 20 visuomenės sveikatos priežiūros specialistų. Anksčiau mokyklų medicinos seselėmis vadintos specialistės dabar tik viena kita dirba visu etatu, dauguma – tik puse ar dar kitokiomis dalimis etato.
Mokyklos tuštėja
Miestas visų mokyklų mokinių sveikatai ugdyti skyrė 15 visuomenės sveikatos priežiūros specialistų etatų.
Juozo Miltinio gimnazijos visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Giedrė Kundrotienė darbuojasi turėdama 0,9 etato. Visam etatui pasiekti ir atitinkamam atlygiui gauti priežastis viena – trūksta mokinių. Nors specialistė dirba nepaisydama tos trūkstamos 0,1 dalies, visas etatas jai galėtų būti skirtas tik tuo atveju, jeigu gimnazijoje mokytųsi šimtu mokinių daugiau. Tokios geros permainos ponia Giedrė nesitiki.
Juk mokyklos tik tuštėja. Mažėjantis gimstamumas ir nesibaigianti emigracija dar ilgai gali neleisti džiaugtis pilnutėlėmis klasėmis.
Mažiau vaikų – mažiau pinigų
Dar prieš gerus metus mokyklose dirbusios specialistės buvo tų pačių mokyklų darbuotojos, joms reikalavimus išsakydavo, atlyginimus mokėdavo mokyklų vadovai.
Praėjusių metų sausį įvykdytos permainos, tad specialistės tapo miesto Savivaldybės darbuotojomis. Jos įdarbintos vienoje iš Savivaldybės įstaigų – Visuomenės sveikatos biure. Nuo tada visas darbo krūvis ir atitinkamas uždarbis skiriamas tik toms specialistėms, kurių prižiūrimose mokyklose mokosi ne mažiau kaip tūkstantis vaikų. O kuo mažiau vaikų, tuo mažesnė etato ir tuo pačiu uždarbio dalis.
Visuomenės sveikatos biuro direktorės Jordanos Javtokaitės teigimu, mokyklos su tūkstančiu mokinių Panevėžyje yra tik dvi – Kazimiero Paltaroko gimnazija ir „Saulėtekio“ vidurinė mokykla.
Direktorė įsitikinusi, jog seniai laikas keisti normatyvus ir mažinti reikalaujamą mokinių skaičių. Ne kartą kreiptasi į vadovus, rašyti raštai miesto Tarybai. Specialistės tikisi, kad šių metų rugsėjį permainos įvyks.
„Gerai būtų, jeigu mokinių niekas nebeskaičiuotų. Yra mokykla – yra visuomenės sveikatos priežiūros specialisto etatas. Tačiau jeigu būtina skaičiuoti mokinius, tai etatui užtektų ir 800“, – sakė direktorė.
Daugelyje kitų šalies miestų visuomenės sveikatos priežiūros specialisto etatui jau užtenka mažesnio moksleivių skaičiaus.
Darbo krūviai dėl mokinių skaičiaus nedaug keičiasi. Dabar, pasak direktorės, specialistų darbo krūviai didžiuliai, o pinigų uždirbama mažai, žmonės priversti ieškoti papildomų darbų.
Tobulinasi nuolat
Šių dienų visuomenės sveikatos specialistės vis dėlto jau nebe tos anksčiau per visą mokyklos darbo laiką kabinete sėdėdavusios medicinos seselės. Jos užrišdavo įsipjautą pirštą, patepdavo nubalnotą kelį, duodavo tabletę nuo galvos ar pilvo skaudėjimo. Dabar veiklos apimtys gerokai platesnės.
„Mes nebegalime sėdėti ir laukti kabinete, kol kas atsitiks“, – tikina visuomenės sveikatos priežiūros specialistės.
Dauguma mokyklose dirbančių specialisčių įgijusios aukštąjį išsilavinimą, o toms, kurios buvo baigusios tik medicinos mokyklas, dar reikėjo išklausyti 160 valandų kursą. Be to, žinias tenka gilinti nuolatos.
Dirbdamos puse etato specialistės negali visas joms priklausančias 4 valandas sėdėti kabinete ir laukti. Net ir per tas trumpas valandas veiklos zona netelpa tarp keturių kabineto sienų.
Sveika gyvensena
Nebe pirmus metus švietimo įstaigoje dirbanti G. Kundrotienė sako, kad pats svarbiausias specialisto veiklos tikslas – užkirsti kelius ligoms. „Primenu vaikams, jog daug geriau būti sveikiems, negu gydytis“, – sako specialistė. Ji padeda vaikams, jauniems žmonėms suprasti, kas yra sveikata, ir ką reikia daryti, kad ji ilgai išliktų gera ir stipri.
„Nuobodžiais pamokymais rezultatų sunkiau pasiekti, užtat rengiame viktorinas, dalyvaujame konkursuose, žaidimuose. Veiklos dirvonai platūs“, – sakė G. Kundrotienė.
Ji gimnazistams stengiasi įdiegti visiems jau žinomą tiesą – pusė žmogaus sveikatos stiprybės priklauso nuo jo paties, nuo gyvenimo būdo, veiklos.
Mokiniai pas specialistę, aišku, užsuka ir pagalbos bėdai nutikus, taip pat nori jos patarimų, konsultacijų įvairiausiomis temomis.
Universitetinį išsilavinimą turinti G. Kundrotienė sako, jog žinias nuolat reikia papildyti, todėl ji, kai tik yra proga, dalyvauja seminaruose, kursuose. „Jeigu mažai žinosiu, ką aš vaikams galėsiu pasakyti?“ – retoriškai klausia specialistė.
