Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus galėtų bent dabar, kai nebegresia jokia apkalta, papasakoti, kas, kaip ir kada jam įpiršo Vladimirą Jakuniną į laureatus? Juk "diplomatiniai kanalai", valstybės vadovui "patarę" piliečiai ir visi, kas prisilietė prie šios bei kitų bjaurių istorijų, turi vardus ir pavardes. Kai kurie jų gal tebeeina arba norės eiti svarbias pareigas. V.Adamkus tuos vardus žino, bet viešai taip ir neištaria.
Sau būdingu stiliumi, verksmingai ir nervingai, reaguodamas į Konstitucinio Teismo (KT) sprendimą, kad jo dekretas, pasirašytas anksčiau nei buvo priimtas reikiamas įstatymas, yra neteisėtas, prezidentas padejavo dėl pablogėsiančių santykių su Rusija. Tai šiek tiek juokinga, turint omenyje tų santykių kokybę V.Adamkui prezidentaujant, bet nelabai įdomu. Įdomiausia, kas lieka neištarta ir iškart apauga mistinio filmo siužetui tinkamomis interpretacijomis.
Didžiam Lietuvos politologui Raimundui Lopatai kilo klausimas, kam naudinga domėtis šia istorija? Atsakau į tai padėdamas ir vaduodamas nuo būtinybės giliai kažin ką tyrinėti: naudinga man. Man, kaip Lietuvos piliečiui, labai pravartu žinoti, kurie prezidento patarėjai nekreipė dėmesio į įstatymus ir iš anksto reikalavo, spaudė ar bent siūlė juos pažeisti? Man labai pravartu žinoti, ar įbaugintas ir savo baimes garsiai žymaus dienraščio paskvilių autorei dėstantis V.Adamkus tikrai buvo šantažuojamas? Tokia versija jau išmesta į eterį ir toliau apauginama sudėtingomis schemomis.
KT nepadėjo susivokti šioje painiavoje, nes, pasakęs A, jis nepasakė B, ir staiga prarado išsiugdytą gebėjimą šalia Konstitucijos raidės kalbinti jos dvasią. Atradęs vieną pažeidimą ir nebekreipęs dėmesio į kitus klausimo aspektus, KT neapklausė liudytojų. Gaila. Galbūt šnekinant dvasią būtų kilęs noras plačiau panagrinėti "išmoningai" atsikirtinėjusios prezidentūros teiginį, jog "visada taip buvo daroma ir niekam neužkliuvo". Jei tai tiesa, viskas yra daug blogiau, o ne geriau. Galbūt, pakalbinus dvasią ir pasikvietus į teismo posėdį patį tikrai ar tariamai šantažuotą prezidentą, būtų buvę galima išgirsti minėtas pavardes? Gal save būtų padėjęs įvardyti į atsargą paleistas didysis strategas Albinas Januška, kurio pavardė dokumentuose minima juodu ant balto, bet prezidento lūpose netelpa?
Galbūt kitas patarėjas, pilietiškumo ugdytojas Darius Kuolys būtų galėjęs teisme pasakyti tai, ką sako žurnalistams? Kad tikrai neatsimena, ar minėtas dekretas derintas ir su juo? Gal KT, filmuojant ir fotografuojant visai centrinei žiniasklaidai, išgirstume, ar tikrai V.Adamkus buvo šantažuojamas, ir kas tie niekšai bei ko jie norėjo?
Deja. Teoriškai neblogas sprendimas ir vėl skirtas tik tam, kad kuo greičiau baigtų temą ir nekeltų naujų klausimų. Bėda, jog taip pašalintas tik ligos simptomas, o ne jos priežastis. Prezidentų ir jų patarėjų buvo, yra dabar ir bus ateityje. Jie labai gerai mato, kad šitaip veikiant galima atsipirkti tik pavymui KT išsakomu konstatavimu, panašiu į pirmokams ar darželinukams rodomą pagrūmojimą pirštu. Dar smagiau gali sau į kumštį kikenti jakuninai, vojeikos, maškovai, dujotekanos ir panašūs tipai bei struktūros, juos aptarnaujantys valdininkai ir premjerus pirtyse norintys skirti "sprendimų priėmėjai", kaip šiuos yra pavadinęs vienas buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius. Nebaigtas nagrinėjimas ir išlikusi migla neleidžia dezinfekuoti ir užmūryti valstybės pamatų kertelių, kuriose veisiasi parazitai. Viešojoje erdvėje žvilgsnis nuo problemos esmės jau sukamas į provincialiu idiotizmu atsiduodančią "problematiką" - kas konkrečiai parašė kreipimąsi į KT, parašė prie kavos ar prie degtinės, kuris patarėjas geresnis, o kuris blogesnis. KT nebaigtas judesys, atsitiktinai ar ne, leidžia valstybei pūti ir yra panašus į vėžio gydymą aspirinu. Šventa parazito vieta tuščia nebus - į ją būtinai įsispraus koks nors naujas klanas ir nauji personažai. Kitaip negali būti valstybėje, kurioje "visada taip daroma ir niekam nekliūva", o besidomintieji apdovanojami "genialiu" įtarimu, nes, matyt, siekia tik asmeninės naudos.
