Pastaruoju metu pastebimas tam tikras Baltijos šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) bei Pietų Kaukazo valstybių (Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano) suartėjimas. Tą rodo ir vis dažnesni šių valstybių vadovų apsikeitimai vizitais.
Geografiškai pakankamai toli vienas nuo kito esančių regionų bendradarbiavimas iš pirmo žvilgsnio gali sukelti nuostabą. Bet iš tiesų Baltijos šalių ir Pietų Kaukazo valstybių istorija yra persipynusi, ir šiuos ryšius lėmė ne tik bendra sovietinė patirtis.
Pirmiausia regionus sujungė migrantai
Sodria kalnų žaluma ir Viduržemio jūros klimatu išsiskiriantis Pietų Kaukazo regionas ilgą laiką buvo nuo ilgų žiemų ir tvankių vasarų pavargusių Baltijos šalių gyventojų svajonė. Tuo tarpu Kaukazo intelektualus ir prekybininkus traukė modernūs ir vakarietiški Baltijos šalių miestai.
XIX a., kai abu regionai buvo Rusijos imperijos sudėtyje, dalis Estijos ir Latvijos valstiečių, kentėjusių nuo gyventojų pertekliaus ir vokiečių arba rusų priespaudos, emigravo į Pietus ir įsikūrė Gruzijoje. Kai kuriuose regionuose, tokiuose kaip Pietų Osetija arba Juodosios jūros pakrantė, atvykėliai suformavo tikrus baltų kaimus.
Į Pietus emigravę Baltijos šalių gyventojai išsaugojo ne tik savo religiją, bet ir kultūrą. Todėl kai kurie neseniai į tėvynę grįžę emigrantai vis dar moka kalbėti savo gimtąja kalba. Tuo pat metu nedidelė kaukaziečių kolonijos ėmė kurtis Baltijos jūros pakrantėje, ypač Rygoje.
Menševikų tinklas nuo Juodosios iki Baltijos jūros
Vėliau abiejų regionų žmonės išgyveno panašų tautinį atgimimą. Studijuodami ir kaudamiesi drauge, jie pažino tarpusavio panašumus. XIX a. pabaigoje Rusijos darbininkų socialistų partijos viduje Armėnijos menševikai užmezgė artimus ryšius su gruzinais ir latviais. Jie kartu kūrė planus, kaip išsikovoti kultūrinę autonomiją. O tai savo ruožtu kėlė nemažą Rusijos atstovų rūpestį.
1903 m. „vesternizuotų“ armėnų intelektualų grupė įsteigė Armėnijos socialdemokratų darbininkų partiją, kurios įkvėpėjas buvo Bundas – Lenkijos ir Lietuvos žydų darbininkų sąjunga. Vėliau Armėnijos revoliucinė federacija perėmė 1906 m. sukurtos Žydų socialistų darbininkų partijos, kuri buvo ypač populiari Lietuvoje ir Latvijoje, idėjas.
Šis aljansas išsilaikė 1905-1917 m. laikotarpiu. 1912-aisiais susikūrusi Bolševikų partija atskleidė didesnį kaukaziečių, latvių ir „bundistų“ solidarumą. Todėl po Lenino bolševikų pergalės dalis šio menševikų tinklo narių drauge atsidūrė gulaguose.
Tarpukariu artimi ryšiai užsimezgė tarp Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje, gyvenusių emigrantų iš Baltijos ir Pietų Kaukazo regionų. Juos vienijo bendra sovietų grėsmė. Tiesa, tos grėsmės intensyvumas buvo nevienodo lygio, nes Pietų Kaukazo valstybės jau buvo tuo metu aneksuotos, o Baltijos šalys – vis dar nepriklausomos. Tačiau abiejų regionų nacionalistus vienijo antibolševikiškos ir kartais net rusofobiškos nuostatos.
Politinių emigrantų, ypač menševikų, veiklą kažkiek koordinavo dvi antikomunistinės organizacijos – „Kaukazas“ ir „Prometėjas“. Jos buvo finansuojamos iš Varšuvos, o jų veikloje reguliariai dalyvaudavo ir kai kurie lietuviai.
Partnerystė tarp „sovietų imperializmo aukų“
Antrojo pasaulinio karo metu dalis baltų ir kaukaziečių kartu tarnavo Vokietijos karinių pajėgų būriuose: „Wafen“, SS ir kituose. Į juos stodavo daugiau mažiau savanoriškai, siekdami kovoti prieš komunizmą.
Šešių aptariamų valstybių žmonės dar kartą susitiko perkeltųjų asmenų stovyklose Vakarų Vokietijoje. Miglotos ateities perspektyvos leido rastis „sovietų imperializmo aukų“ partnerystei.
XX a. šeštajame dešimtmetyje antikomunistiškai nusiteikę emigrantai, dauguma kurių apsigyveno JAV, ėmė glaudžiai bendradarbiauti viešųjų ryšių srityje. Ši partnerystė ypatingai išryškėdavo radijo stočių „Laisvosios Europos radijas“ ir „Amerikos balsas“ programose.
Emigrantų ryšiai išliko per visą sovietų okupacijos periodą. Tuo pat metu artimesnius santykius užmezgė ir abiejų regionų disidentai. Bet to, toliau augo kaukaziečių bendruomenės kai kuriuose Baltijos šalių miestuose.
„Dainuojančios“ ir „spalvotosios“ revoliucijos
Baltijos šalyse prasidėjus „dainuojančioms“ revoliucijoms, visų šešių valstybių liaudies frontai nuolat palaikė kontaktą. Pietų Kaukazo valstybių atstovams teko svarbus vaidmuo Baltijos šalių šventėse ir demonstracijose. Du regionus tuo metu siejo tikrai ne vien dainos.
Per 1991 m. sausio įvykius, prašomas lietuvių, Levonas Teras Petrosianas (būsimasis Armėnijos prezidentas) subūrė tarpininkavimo misiją, kuri turėjo nutraukti susirėmimus Lietuvoje bei paraginti Maskvą švelninti poziciją.
Galiausiai centrinė to laikotarpio figūra – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis visuomet demonstravo simpatiją broliškoms Kaukazo šalims.
Dviejų regionų bendradarbiavimo tradicija tęsiasi ir XX amžiuje. 2005 m. gruodį po Rožių revoliucijos į valdžią atėjęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, kartu su Baltijos šalių ir kai kurių kitų Rytų Europos valstybių vadovais, įkūrė Demokratinio pasirinkimo bendriją.
Be to, Estija, Latvija ir Lietuva, jau tapusios NATO ir ES narėmis, siekia būti pavyzdžiu ir perteikti Pietų Kaukazo valstybėms patirtį, sukauptą eurointegracijos procese. Tam pasirinktas bendradarbiavimo formatas „3+3“, kuris toliau stiprina brolystę šešių tautų, besidalinančių bendra istorine patirtimi.
Parengta pagal Yves Plasseraud straipsnį, „Caucaz.com“
