O man vis dėlto A. Patacko straipsnis tam tikra prasme patiko. Padeda geriau suprasti pozicijas ir vertybes, pažinti raiškos motyvaciją ir argumentacijos išteklius. Kalbėdami apie kitus mes pirmiausiai ir daugiausiai pasakome patys apie save.
Jeigu sakyčiau, kad labai apsidžiaugiau perskaitęs tą straipsnį – būtų netiesa. Algirdas pasakė apie save aiškiai per daug. Nepaisant to, kad mūsų nuomonės kai kuriais klausimais skyrėsi ir skiriasi, aš vis dėlto galvojau ir norėčiau toliau galvoti apie jį geriau, negu jis pats save pristato. Vis dėlto nėra labai malonus jausmas nusivilti žmogum, su kuriuo šiaip ar taip sieja reikšmingas gyvenimo tarpsnis – Sąjūdžio pakilimo ir Lietuvos valstybės tapsmo metai.
Kuo nepatenkintas „pelių ir žiurkių“ ganytojo misiją savanoriškai prisiėmęs ir „Viešpaties botagu“ pabūti nusprendęs signataras?
Jis domisi žiurkių elgsena, studijuoja jų refleksus, pažįsta ir žino, kur gyvena dresiruotų graužikų „šeimininkai“, beveik papasakoja „Pelių karaliaus“ siužetą, o viso to minčių kratinio pabaigoje rekomenduoja pasiskaityti du mano straipsnius. Ir?
Ką ta literatūrine kokafonija norėta pasakyti? Vienas mano pažįstamas net iš Amerikos atsiliepė: „perskaitęs taip ir nesupratau: Patackas tave giria ar peikia?“
Na, sakiau jam, jeigu uždarius žmogų į vieną gardą su žiurkėmis tai gali būti traktuojama kaip įvertinimas, laikykim, kad jis mane giria...
Kalbant rimtai, nebūčiau pagalvojęs, kad mano straipsnius taip įdėmiai kažkas stebi, rimtai vertina ir geba subtiliai kontratakuoti. „Tautinės drausmės“ pamokų neseniai man davė visur suspėjanti Rūta Grinevičiūtė, dabar palaikymo ji susilaukė iš A. Patacko.
Ką reiškia toks politinius užsakymus priiminėjančios ir noriai juos vykdančios publicistikos ledi solidarumas su garsaus savo radikalumu, tačiau iš politikos horizonto senokai dingusiu Sąjūdžio mastodontu? Ar yra kas tarp jų bendra?
Nedaug, bet šis tas yra. Abu vengia tiesiogiai polemizuoti ir parodyti, kuriems mano straipsnių teiginiams jie nepritaria, tačiau, blogiausios rūšies sovietinės propagandos pavyzdžiu, stengiasi tamsiomis insinuacijomis, be jokių faktų ir konkrečių įrodymų, mesti nepasitikėjimo šešėlį autoriui, sukelti įtarimus jo asmens patikimumu ir taip „diskvalifikuoti“ iš viešosios raiškos lauko.
Apie tokį „metodą“ savo tiesoms įrodyti, iškilus britų politikas W. E. Gladstone‘as yra taikliai pastebėjęs: „Kas politikoje vartoja nemoralias priemones, to politiniai veiksmai kompromituoja jo patį tikslą“.
R. Grinevičiūtę suprati lengviau: ji turi daug darbo, neturi, kada gilintis, dirba su ta medžiaga, kurią gauna. Kuo skiriasi jos ir mano žurnalistikos samprata – jau paaiškinau.
Blogiau su A. Patacku. Jis, kaip buvęs vienos atsakingos KAM struktūros darbuotojas, puikiai žino, kad aš niekada nebuvau ir nesu nei KGB, nei kitos kurios slaptosios tarnybos samdinys, o vis tiek jis taško purviną balą. Kodėl taip elgiasi? Žema kvalifikacija? Sąžinės stoka? Begalinis susireikšminimas ir įsijautimas į „politinės sąžinės“ vaidmenį? Nespėliosiu. Bet kai ką priminsiu.
„Praėjo laikas, kai mums reikėjo tik išdrįsti: išdrįsti A. Terleckui su kitais 44 pabaltiečiais, išdrįsti N. Sadūnaitei, išdrįsti G. Iešmantui, išdrįsti kun. A. Svarinskui, pagaliau išdrįsti Sąjūdžiui... Pionierių drąsą ir auką dar tik reikės įvertinti, tuo tarpu šiandien drąsus gali būti jau ir zuikis. Dabar atėjo metas pasakyti išmintingai ir laiku – ne per anksti, ir ne per vėlai“ – beveik prieš 20 metų, t. y. 1989 m. gegužės 26 d. rašiau „Kauno aide“ ir šios mintys dalies Sąjūdžio Kauno tarybos buvo įvertintos kaip „provokacija“.
„Nors mūsų svarbiausias siekis – nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas yra dar tik ateities perspektyva, tačiau veikimo aplinkybės dabartiniu metu yra gerokai pasikeitusios, – rašiau jau paskutiniame savo redaguoto „Kauno aido“ numeryje 1989 m. birželio 25 d. – Vien drąsos šiandien jau nebeužtenka. Dabar reikia ypač kompetencijos ir profesionalumo. Ir visose srityse – politikoj, ekonomikoj, teisėj ir netgi žurnalistikoj. Saviveiklos ir neprofesionalumo laikai baigiasi, ateina kvalifikuoto darbo ir racionalių sprendimų metas.
Dabar jau nieko nebegalima nustebinti tarybinės armijos parodija gegužės 9-osios parade, visa gerkle išrėkiamais lozungais „Lauk, okupante, iš Lietuvos“, šlaistymusi po gatves su Amerikos vėliava, grandinių žvanginimu ar sovietinio kareivio iškamšos sudeginimu. Ne tas kelias veda į nepriklausomybę. <...> Nemanyčiau, kad Sąjūdžiui derėtų veikti tais metodais, kuriais savo metu veikė bolševikai ir pasiglemžė valdžią. Mitas apie karžygį, kuris įveikia slibiną ir pats virsta slibinu – amžinas.“
Suprasčiau, jeigu A. Patackas, kuris mane demonstratyviai „diskvalifikuoja“ iš Sąjūdžio ir išdidžiai pravardžiuoja „ekssąjūdininku“, būtų parodęs, kuo pasireiškia mano tariami „nusižengimai“ Sąjūdžiui? Nuo kada Sąjūdis – tai A. Patackas, dalijantis indulgencijas ar ekskomunikas? Aš keičiau kailį? Tada kalbėjau vienaip, dabar kitaip? O gal tik atvirai reiškiau nuomonę, kuri nesutapo su A. Patacko ir jo draugų, kurių tada buvo daugiau, negu tų, kurie galvojo panašiai kaip aš? Kur šiandien tie jo pulkai?
Aš galiu patvirtinti, kad tikrai nebuvau „A. Patacko gatvės“ dalis ir su ja savęs netapatinu, nors jis ir bando kalbėti viso Kauno Sąjūdžio vardu. Sąjūdis Kaune buvo turtingesnis, įvairesnis ir įdomesnis, negu „viena gatvė“. O „chebrantų“ mentalitetas man asmeniškai buvo ir yra svetimas, nors pripažįstu, kad tokių žmonių Kauno Sąjūdyje netrūko, jie išties ilgainiui įsivyravo. Kas iš to išėjo – gerai žinoma, apie tai irgi esu viešai pasisakęs.
Mūsų prisitaikėliškumo laikais žmogiškosios vertės požymis yra sugebėjimas laikytis savo įsitikinimų – ne įžūliai ar užsispyrus (tai tik apsigynimas, bet ne drąsa), ne keršijant, bet tiesiog todėl, kad tuo tiki. Pareikščiau A. Patackui pagarbą, jeigu jis įrodytų, kad įsitikinimus pajėgia ginti savo paties atitinkamu elgesiu, deramu žodžiu, iš širdies ir iki galo atliekamu darbu. Atgrasaus teisuolio arogancija, kitų niekinimas bei svaidymasis „nešvariais sprogmenimis“ – tai tik moralinis teroras ir prievarta. O prievarta, nesvarbu kokia – fizinė ar moralinė, – pasak žurnalo „Time“, tai „prisipažinimas, kad nesugebate aiškiai reikšti minčių“.
Pabaigai – dar viena citata. Rašyta 1990 m. sausio 2 d., taigi, nepriklausomybės skelbimo išvakarėse. „Kauno aidas“, toną ten duodant jau „gatvės draugams“, tokių nuomonių nebetoleravo, tad straipsnis „Budėti nuolatos“ buvo paskelbtas žurnale „Krantai“. O ten be kita ko sakoma: „Nors parlamentinė santvarka yra neatsiejamai susijusi su demokratine valstybe, tačiau pati savaime valstybė demokratiškumo neužtikrina. Didžioji prancūzų revoliucija įrodė, kad ir dauguma gali būti vienodai tironiška, kaip ir neteisėtai valdžią pasiglemžusi mažuma, arba net baisesnė už kitas priespaudos formas. <…> Vien mechaninė dauguma nėra joks demokratinis laimėjimas. Demokratinės valstybės esmė yra ne pats formalus valdžios suteikimas daugumai, bet pastarosios įsipareigojimas nepaneigti laisvės ir mažumai. Kitaip tariant, demokratija nėra įmanoma be tam tikro moralinio pagrindo, kuris įpareigoja žmogų nieko nelaikyti mirtinu priešu – Ortegos y Gasseto žodžiais, pakęsti ne tik priešą, bet ir silpną priešą.“
Po šiais žodžiais pasirašau ir šiandien. Jeigu kurie nors mano straipsniai – A. Patacko nurodytieji ar bet kurie kiti, nesvarbu, kada rašyti, – prieštarautų pilnutinės demokratijos principams, kuriuos visada nuosekliai gyniau ir ginu – suprasčiau bent jau formalaus priekaišto prasmę. Bet jeigu mano kaltintojai to padaryti neįstengia, o tik bando pulti ir morališkai šantažuoti už pažiūras, kad atsisakyčiau savo įsitikinimų ir iš baimės priimčiau svetimas – tada man gaila neapykantos ir nevilties narvo kalinių.
Įsitikinimai sudaro žmogiškosios laisvės branduolį. Ir juos pamynus tučtuojau yra pavergiamas ir pats žmogus. Net ir tas, kuris tik šių vertybių dėka buvo laisvas stoti į kovą su šiomis vertybėmis, kad jas paneigęs pats taptų savo paties sukurtos tironijos auka.
