Kai kurie pramogų pasaulio atstovai po ketverių metų, praleistų Seime, nepaprastai pasikeitė, net mintis dėlioja kitaip. Kokią įtaką jums padarė Seimo nario statusas?
Iš esmės tie ketveri metai nepakeitė mano vidaus. Televizijos, pramogų, koncertų aplinkoje lygiai taip pat jaučiuosi ir dabar. Jei kas ir suteikia brandos, tai metai, laikas, bet ne Seimas. Nors ten buvo visiškai kitokia aplinka, man ji neturėjo jokios įtakos. Nesijaučiu nei silpnesnė, nei kažką praradusi ar pamiršusi. Kokia buvau, tokia ir likau. Seime įgytos patirties pramogų pasaulyje visiškai nereikia, ji nereikšinga. Čia vertinami visai kiti dalykai. Galbūt kažkam valdžia ir padarė didžiulę įtaką, o Seimo nario amplua buvo toks svarbus ir reikšmingas, kad iki šiol negali jo pamiršti, todėl ir elgiasi taip, lyg vis dar ten dirbtų.
Kaip visus tuos metus jautėtės, kokių žmonių Seime pamatėte, pažinote?
Ne žmonės mane stebino Seime, o pats bendro darbo principas – nuolatinės konfrontacijos, manipuliavimas net artimais žmonėmis, žodžio nesilaikymas, nuomonės keitimas. Man visada atrodė, kad Seime žmonės turi būti labai vieningi ir atsakingi už savo veiksmus, žodžius. Bet Seimas tėra darbo vieta – ten, kaip ir visur, yra visko. Dviveidiškumo ypač daug. Tai buvo jaučiama ir matoma nuo pat pradžių. Gal pirmiausia ištinka šokas, bet paskui įpranti. Čia – kaip Indijoje su šiukšlėmis: praeina keletas dienų (šiuo atveju metų) ir supranti, kad čia tokios taisyklės. Viskas priklauso nuo paties žmogaus moralės, vidinės kultūros. Jei nepasiduosi spaudimui, liksi doras. Tik tada tampa neaiški tavo politinė padėtis, o politikoje privalai būti lankstus.
Vilnius labai mažas, pramogų pasaulio atstovai ir žurnalistai pažįsta vieni kitus. Neretai tarp jų užsimezga ryšys, bičiulystė. Sakykite, kaip jautėtės, kai jus, jūsų šeimą į šuns dienas dėti pradėjo, galima sakyti, savi žmonės?
Visada ramindavau ir bandydavau įtikinti save, kad toks yra jų darbas. Kita vertus, kada mūsų valdžia buvo gera? Visą laiką ji pateikiama tam tikroje šviesoje: tik Seimo nariai mokesčių mokėtojų pinigus ryja... Juk dėl visų bėdų turi būti kažkas kaltas. Tik kodėl nekalbama apie kitas biudžetines įstaigas? Pavyzdžiui, iš ko gyvena valstybės tarnautojai, mokytojai, gydytojai? Baugu klausyti, kokia valdžios ir piliečių priešprieša, kokia nuomonė apie juos formuojama. Nieko kito negirdi – tik vagys ir dar kartą vagys. Gal tokia žiniasklaidos strategija? Bet kai tai supranti, suvoki, kad nėra ko pykti ant žmonių, kurie tik dirba savo darbą. Dar nebuvau patekusi į tokią situaciją, kad kažkam pasakyčiau: „Su tavimi tai niekada nebendrausiu.“ Kartais netgi labiau pykstu ant fotografų dėl negražių nuotraukų. Juk šie turi tiek galimybių nufotografuoti žmogų skoningai, bet ne – būtinai nufotografuos kokia nors neestetiška poza – išsižiojusį, su kąsniu burnoje. Kodėl? Aišku, viskas daroma tam, kad sukeltų kitų smalsumą. Ką padarysi – mes pripratę.
O kaip reagavote į politinių bendražygių, kuriais partijos kūrimo pradžioje tapo jūsų šeimos bičiuliai, geri pažįstami bei kolegos , išdavystę?
Dabar jau viskas – istorija, o tie žmonės rado priežasčių viskam pateisinti. Daug kas sako, kad buvo sunku atlaikyti Arūno Valinsko valdingumą ir norą diktuoti. Asmeniškai man viskas suprantama: jei jis – politinės jėgos lyderis, tai ir elgiasi atitinkamai. Politinė partija nėra draugų kompanijos pasisėdėjimas. Čia galioja tam tikri principai ir taisyklės, o lyderiams iš tiesų suteikiama daugiau galimybių reikšti nuomonę. Bet staiga pasirodė, kad yra žmonių, kurie negali pakęsti kito lyderiavimo. Todėl ir senosios partijos tokios tvirtos, retai pajudinamos, nes viduje – aiški, visiems suprantama, priimtina hierarchija, o nariai išmano politikos taisykles ir principus. Tačiau pramogų pasaulio atstovai nelinkę pripažinti autoritetų, jie patys nori dominuoti. Todėl kai atėjo laikas klausyti autoriteto, tie žmonės aiškiai parodė, kad niekas jiems nepavadovaus. Bet Seimas – ne vaikų darželis, čia – rimtesni dalykai. Dabar galima pažvelgti į situaciją iš šalies ir įvertinti, kas iš tiesų įvyko. Aišku, visada paprasčiau rasti atpirkimo ožį. A.Valinskas jau seniai įpratęs būti atpirkimo ožiu, todėl net šioje situacijoje piktai nereagavo.
Sunkūs išbandymai – tai gyvenimo pamokos, kurias privalome išmokti. Ko išmokote Seime?
Pirmiausia nereikia labai kankintis dėl vadinamųjų išdavysčių: jos priverčia pakeisti nuomonę apie pažįstamą žmogų. Negaliu sakyti, kad išsiugdžiau daugiau tolerancijos, tiesiog pakeičiau požiūrį. Kitaip tariant, užsiauginau dar storesnę skūrą . Tai, kas mūsų nesužlugdo, tik sutvirtina. Po ketverių nuolatinių peripetijų metų galiu nuo visko atsiribojusi bendrauti su žmogumi nesitikėdama jo lojalumo. Žiūrėsiu į jį gražiai, nors žinau, kad rytoj galiu sulaukti iš jo visai ko kito, bet tai manęs neįskaudins. Žinoma, nekalbu apie labai gerus draugus. Artimo žmogaus išdavystė visada skaudins. Su tuo niekada negalėčiau susitaikyti. Taigi, liko mažiau pasitikėjimo žmonėmis. Bet galbūt kartais dėl to tik lengviau gyventi.
Trijų draugų gana
Niekada nebuvote ta, kuri lengvai prisileidžia naujus žmones. Ar dar labiau saugote savo privatumą?
Tikrai taip, dabar dar atsargiau renkuosi, su kuo galėčiau bendrauti. O lakstyti po vakarėlius man jau tingisi. Jei tik galiu, renkuosi gerų trijų draugų kompaniją arba lieku namie viena su knyga, prie televizoriaus ir visai nieko neveikiu. Nemėgstu tuščių, beprasmių kalbų su nepažįstamais žmonėmis. Man tai neįdomu. O vakarėliai jau seniai mane vargina. Tikrai nesu iš tų, kurioms svarbu sublizgėti nauja iškirpte ar pristatyti visuomenei išskirtinę rankinę. Man tai – vargas, tačiau jei kažkam smagu ir teikia malonumą, kodėl ne...
O kas teikia jums malonumą?
Bendravimas. Aišku, yra daugybė renginių, premjerų ir pristatymų, į kuriuos privalau eiti. Žinoma, tada esu priversta galvoti, kaip atrodysiu. Tačiau bėgioti pas dizainerius, svarstyti, ar šią suknelę kažkas jau matė, ar dar nematė, – tikrai ne man.
Kas dar jus džiugina?
Atostogos. Atostogos.
Neseniai grįžote iš atostogų Indijoje. Kokia tai buvo kelionė?
Seniai norėjau į Indiją. Žinoma, norėtųsi šiek tiek daugiau išvysti tikrosios Indijos, nei jos matyti Goa pakrantėje, bet atostogoms teturėjau 10 dienų, todėl nebuvo laiko toli keliauti. Šįsyk nesiryžau važinėti ir po patį Goa, nes eismas Indijoje man per daug sudėtingas, kad čia išdrįsčiau sėstis už vairo. Aišku, keliauti galima ir taksi, jei tik žinai, ką nori pamatyti. Bet pažintinę kelionę po Indiją palikau kitam kartui. Šįsyk atostogavome su mama, todėl rinkausi visiškai pasyvų poilsį, beje, tokį ir mėgstu labiausiai: paplūdimys, vanduo, maudynės. Arabijos jūra visiškai nepikta: bangos tokios, apie kokias galima tik pasvajoti – nei per didelės, nei per mažos. Žodžiu, buvo puikios atostogos, gavau, ko norėjau. Daug įvairių atsiliepimų buvau girdėjusi apie Goa pakrantę: vieni ją liaupsina, kiti jos nemėgsta, o aš prisidėsiu prie pozityvių vertintojų. Man jų šiukšlynėlis nuotaikos negadino. Juk esi kitoje kultūrinėje aplinkoje, taigi, susitaikai ir nekreipi dėmesio. Indijoje tiesiog nėra šiukšlių rinkimo kultūros, ir kai tai supranti, jau trečią dieną gali prisitaikyti, mėgautis oru bei vandeniu.
Gal per atostogas išbandėte banglentę ar prisidėjote prie jėgos aitvarų aistruolių?
Nesu tokia ekstremalė. Man iš tiesų labai gražu žiūrėti į tuos aitvarus, kai tysant paplūdimyje šie praskrieja pro šalį. Tai labai įdomus sportas, bet juk ir slidinėti kažkada pradėjau labai bijodama kalnų. O dabar slidinėju su malonumu. Aišku, gal tikrieji slidinėtojai lengvai iš manęs pasišaipytų. Gaila tik, kad jau trečius metus nerandame laiko savaitei ištrūkti į kalnus. Mūsų su Arūnu darbų grafikas toks, kad negalime sau leisti kada panorėję atostogauti.
Tačiau jau ketvirtą dieną po atostogų Goa vėl norėjau atgal. Esu iš tų tingiųjų, kurie desperatiškai neieško naujos veiklos ir, jei šios neturi, nesijaučia prastai. Mano Zodiako ženklas yra Vėžys, taigi, galiu gyventi be naujų iššūkių. Man nereikia nieko sau įrodinėti. Malonu daryti tai, kas išeina natūraliai. Pavyzdžiui, parašiau dainai tekstą, ir tai – jau laimėjimas. Tingiu skaityti – neskaitysiu. Pomėgių srityje visiškai neriboju savęs: darau tai, kas malonu ir teikia džiaugsmą. Nemėgstu įsprausti savęs į rėmus ar įsipareigoti. Esu jausmo žmogus, mane valdo tik emocijos, ne įsipareigojimai. Neverčiu savęs nieko daryti, ko nenoriu. Tokia jau mano prigimtis. Taip buvo visada, nuo pat jaunystės. Aišku, dabar nekalbu apie darbą. Darbas – visai kas kita.
Įrodinėti nesiruošia
Nekonkuruoti, niekam nieko neįrodinėti – brandžios, savimi pasitikinčios asmenybės bruožai...
Galbūt. Juk kuo daugiau žmogus turi kompleksų, tuo labiau nori kitiems įrodyti, ką gali ir moka. O man nereikia. Galbūt tai – mano stiprybė, kad galiu pasitikėti aplinka, kurioje esu, žmogumi, su kuriuo gyvenu. Galbūt man šią būseną suteikia saugumas. Nors negali žinoti, gal tai – visai ne stiprybė, o tam tikras išlepimas? Kita vertus, niekada nekėliau sau ypatingų reikalavimų: būtinai padaryti karjerą, tapti garsia, žinoma, niekada nedingti iš TV ekrano ir t. t. Labai paprastai ir ramiai galiu gyventi ir nematoma, ir nefotografuojama. Kartais net pagalvoju, kad būtų smagu, jei galėčiau sau leisti koncertuoti kartą per pusę metų. Tai būtų didžiulis malonumas, bet koncertai – mano darbas ir uždarbis, todėl negaliu sau to leisti. Man labai svarbu, kad šalia visada būtų artimi ir brangūs žmonės, o visa kita... Niekada neturėjau didelių ambicijų. Viskas vyko be ypatingų pastangų. Mano nuopelnas tik tas, kad visada stengiuosi savo darbą atlikti profesionaliai.
Po ilgos pertraukos jūs vėl esate LNK balsas. Ar jaučiatės grįžusi namo?
Išties viskas lygiai taip pat, kaip ir prieš 20 metų. Vėl esu toje pačioje televizijoje. Viskas – kaip namie, aišku, dabar čia nėra taip, kaip buvo kažkada Lapėse: namai pilni naujų veidų, kuriuos net ne visus pažįstu.
Vedate muzikinę laidą „Lietuvos muzikos legendos“. O ką jūs pati pavadintumėte mūsų legenda?
Jų yra daug, o kriterijus vienas ir labai aiškus: jei dainai – jau daug metų, bet moki kelias priedainio eilutes, žinai, kas ją dainavo, tokia daina yra legendinė. Kas nežino grupės „Rondo“ dainos „Egle, mano sese“, Stasio Povilaičio dainų? Jei daina visiems įsirėžusi atmintin, ji jau gali būti vadinama legendine, o ją dainuojantis žmogus – legendiniu atlikėju. S.Povilaičio ir „Rondo“ dainos jau seniai tapo liaudies dainomis. Labai laukiu laidos apie Vytautą Kernagį. Aišku, tai – jau kita plotmė, kiti sentimentai, nes šio žmogaus nebėra. Manau, šis projektas visai laidos kūrybinei grupei bus ypatingas. V.Kernagis – legenda, to turbūt niekas neginčytų.
Jau pradėjote ir koncertinį turą po Lietuvą?
Galbūt vėl teks jaukintis žiūrovą, kuris mane ketverius metus matė kitokią. Gerbėjai per tą laiką nusipiešė tam tikrą mano įvaizdį, kurį dabar reikia griauti. Tik tiesioginio kontakto metu galiu pasakyti ir parodyti žmonėms, kad esu tokia pat, kokia buvau: paprasta, nuoširdi, o ne arogantiška fifa su valdiškos institucijos antspaudu. Esu pakankamai nuoširdi ir labai noriu tai parodyti žmonėms. Esu labai jautri, galiu jausmingai reaguoti į daugelį dalykų, tačiau sugebu tvardytis net sunkiausiomis akimirkomis, nes kitaip šiuolaikiniame pasaulyje nebūtų įmanoma išgyventi. Šarvas būtinas.
Svajūnė Marcinkevičienė
