Pirmasis automobilis – pirmasis projektas
Ar prisimenate akimirką, kai į savo rankas paėmėte ką tik iškeptą vairuotojo pažymėjimą? Ar atsimenate kaip spirgėjote iš laimės, kai žinojote, jog sekančią dieną važiuosite apžiūrėti savo pirmojo automobilio? Puikus jausmas, ar ne?
Daugelis apie pirmojo automobilio eksploataciją galėtų papasakoti daugybę įdomių nuotykių, anekdoto vertų situacijų. Pirmieji automobiliai taip pat leidžia pasimokyti iš savo klaidų, ar ne? Mūsų pašnekovas, Tomas, pripažįsta, jog draugystė su pirmuoju automobiliu truko neilgai.
„Pirmuoju automobiliu ilgai nesidžiaugiau. „Lašo“ pravardę turintį „Kadett“ sudaužiau, kai tik ką gavęs vairuotojo pažymėjimą nesuvaldžiau automobilio“, – prisiminimais dalinasi Tomas. Bet kaip pasakytų liaudies išmintis – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, nes po to vaikino garaže atsirado ypatingas modelis – 1990 metais gimęs „Opel Kadett GSI“. Kompaktiškas, išvaizdus ir šiais laikais – labai retas sportiškas hečbekas.
„Šio modelio norėjau dėl kelių priežasčių. Visų pirma – man patiko nepelnytai nuvertinto automobilio statusas. Visų antra – visi tuo metu norėjo arba turėjo „Golf GTI“. Šis modelis man taip pat patiko dėl patrauklios išvaizdos, elektroninio prietaisų skydelio, dinamika bei važiavimo savybės“, – „GSI“ raidėmis pažymėto modelio privalumus vardina Tomas.
Natūralu, jog sportiškas hečbekas labai ilgai neišbuvo absoliučiai standartiniu. Prie to prisidėjo ne tik Tomo bendraminčių ratas, bet ir Lietuvą tuomet užplūdusios modifikuotų automobilių tendencijos.
„Šiai tendencijai pasidaviau ir aš. Ant „Kadett“ buvau užsidėjęs pilną bodykitą iš skirtingų automobilių detalių: priekinis ir galinis buferiai (iš Aftermarket katalogo) buvo skirti „Audi 80“, slenksčiai nuo „Fiat Bravo“, perdariau galinius sparnus, sumontavau 17 colių ratlankius, pasirūpinau standesne pakaba, „Remus“ išmetimo sistema, oro padavimo sistema, „Recaro“ sėdynėmis ir kas be ko – geresne garso sistema“, – pirmojo projekto darbus įvardina Tomas.
Vaikinas pripažįsta, jog ne visos automobilio modifikacijos buvo... teisingos: „Pradėjau eksperimentuoti ten, kur nereikėtų. Pavyzdžiui, išpjoviau skylę ant kapoto ir padariau oro paėmimo angą iš stiklo audinio. Žinoma, ji neatrodė taip gerai, kaip aš norėjau. Galutiniu rezultatu nebuvau nei patenkintas, nei didžiavausi tuo ką padariau. Toje pačioje situacijoje atsidūriau modifikuojant bagažinės dangtį. Numerį perkėliau ant buferio, o bagažinės dangtį aklinai užvirinai. Dabar to tikrai nedaryčiau. Jeigu galėčiau sugrįžti, tuomet visas pastangas būčiau skyręs variklio skyriui“, – priduria Tomas.
„Toyota“ – mėgstamiausias gamintojas
Nuo vokiškų automobilių automanišką karjerą pradėjęs Tomas, labai greitai perėjo į kitą stovyklą, kurioje dominuoja iš Japonijos kilusių inžinierių kūriniai. Iš tiesų, japoniškiems automobiliams Tomas pradėjo simpatizuoti gerokai anksčiau negu įsigijo pirmąjį ratuotį.
„Atsimenu, kai pirmą kartą išvydau „Toyota Celica GT4“ su pakeliamais žibintais. Šį modelį išvydau, kai išvyniojau kramtomąją gumą, kurios pakuotėje buvo galima rasti mažą automobilio nuotrauką. Po to, kažkur giliai žinojau, jog anksčiau ar vėliau šią mašiną įsigysiu. Po daugelio metų, būtent tą ir padariau“, – pasakoja Tomas.
Daugybę įvairiausių automobilių turėjęs Tomas taip pat prisimena kokį pirmąjį įspūdį sukėlė antros kartos „Honda Civic“ su pirmos kartos „VTEC“ varikliu: „Buvau sužavėtas kokybe ir elektronikos inovacijomis bei stebėjausi iš kur mažytis 1,6 litro variklis turi tiek daug galios, ypač palyginus su tuometiniais analogais iš Vokietijos.“
Spartus japoniškų automobilių technologinis ir inžinerinis progresas paskatino išbandyti ne tik „Honda“, bet ir „Toyota“ markės kūrinius, o tiksliau – dinamiškai atrodančią „Celica“, po kurios Tomas tapo pačiu didžiausiu šio gamintojo gerbėju.
„Po pirmosios „Celica“ supratau, jog ateityje turėsiu tikrai ne vieną šios markės modelį. Man patiko aštrios kėbulo linijos, nenuobodus ir nesenstantis dizainas, „VVTi“ ir „VVTLi“ technologijos, kurios tuomet buvo „Honda VTEC“ konkurentės. Be to, man labai patiko „Underdog“ faktorius.“
Ilgametis projektas
Standartiniams automobiliams šiltų jausmų nerodantis Tomas galėtų nustebinti vien faktu. Airijoje gyvenantis automobilių entuziastas vienam projektui skyrė ne vienerius ar trejus metus, o visus dvylika!
Dvylika metų yra labai ilgas laiko tarpas per kurį užauga nauja karta, kelis kartus pasikeičia valdančioji dauguma. Tuo tarpu Tomas per šį laiko tarpą didžiausią dėmesį skyrė septintos kartos „Toyota Celica“, kuri, kad ir kaip būtų gaila, buvo paskutinioji sportiško kupė karta.
Tam tikrą modelį automobilių entuziastai pasirenka dėl kelių priežasčių. Vieni žavisi akį patraukusio modelio išvaizda, kiti – negali nustoti kalbėti apie tam tikro modelio technines charakteristikas. O į kurią stovyklą reikėtų priskirti Tomą?
Vaikino teigimu, japonišką kupė jis įsigijo dėl pakankamai retai sutinkamos priežasties. Atsisveikinus su savo pirmuoju konstruktoriumi, Tomas pradėjo galvoti apie automobilį, kuris galėtų įgyvendinti neįprastą tikslą.
„Ieškojau būtent japoniško automobilio, kurį galėčiau patobulinti ir padaryti greitesniu“, – reikalavimus įvardina Tomas.
Dėl praeityje demonstruotų simpatijų, „Toyota Celica“ buvo vienas pirmųjų vaikino pasirinkimų. Kodėl? Kaip pasakytų Tomas: „Jie nebuvo nei labai greiti, nei labai tobuli.“ Kone idealus partneris, kuris be didelių spyriojimusi pasiduotų įvairioms modifikacijoms.
Šio projekto evoliucionavimą būtų galima suskirstyti į šešis etapus, per kuriuos Tomas didindavo apsukas ir į modifikacijų sąrašą įtraukdavo vis rimčiau ir įspūdingiau atrodančius žaislius.
1-asis etapas arba 1-2 projekto metai: Oro padavimas, išmetimas, konversija iš automatinės į mechaninę pavarų dėžę, kėbulo apdaila bei kėbulo perdažymas į mėlyną spalvą.
2 etapas arba 3-4 projektai metai: sumontuota turbina ir jos efektyvų darbą palaikantys žaislai (tarpinis suslėgto oro aušintuvas, naujas išmetimo kolektorius ir t.t), sumontuoti rimtesni važiuoklės ir kėbulo sutvirtinimai, perrinktas variklis bei atlikta pirmoji kelionė į „Dyno Tuning“.
3 etapas arba 5-6 projektai metai: kuro ir išmetimo sistemos patobulinimai, pakeičiama kėbulo apdaila, sumontuota pajėgesnė stabdžių sistema, sumontuota 6 laipsnių mechaninė pavarų dėžė su riboto praslydimo diferencialu.
4 etapas arba 7-8 projekto metai: sumontuotos originalios „TRD“ kėbulo apdailos detalės, elektra valdomi veidrodėliai iš Japonijos rinkai skirto modelio, praplatintos ratų arkos, sumontuoti nauji ratai, iš anglies pluošto pagamintas variklio ir bagažinės dangtis, kėbulas perdažytas į baltą spalvą.
5 etapas arba 9-10 projektai metai: didesnis dėmesys skiriamas automobilio estetinei pusei.
6 etapas arba 11-12 projekto metai: atliekami įvairūs eksperimentai su variklio oro padavimo kolektoriumi, nuolatinės kelionės ant „DYNO“ stendo, viduje atsirado klimato kontrolė, įvairūs estetiniai pakeitimai.
Tūkstančius kilometrų su šiuo automobiliu įveikęs Tomas priduria, jog tai buvo vienas iš tų projektų-automobilių, su kuriuo jis užaugu bei subrendo. Būtent vaikino pasaulėžiūra ir brandumas puikiai matėsi pažvelgus japonišką kupė.
„Iš agresyvios, triukšmingos ir pakankamai lėtos evoliucionavo į skoningai atrodančią bei galingą“, – tapatindamas savo ir automobilio pokyčius priduria Tomas.
Vaikinas pasakodamas apie savo ilgiausią projektą taip pat prisimena momentus, kai atsirasdavo noras parduoti šią „Celica“ ir susitelkti kitą, naujų idėjų pareikalausiantį projektą. Per dvylika metų, kuriuos Tomas skyrė šiai „Celica“, jis tuo pačiu metu į savo garažą įstūmė ir išstūmė dar aštuonis skirtingus „Celica“ modelius, kurie tapo savotiškais donorais.
„Viskas ką jie turėjo geriausia surado savo vietą mano pirmojoje „Celica“, – įdomų faktą atskleidžia Tomas.
Po daugiau nei dešimtmetį trukusio modifikavimo, puoselėjimo ir nuolatinės priežiūros, daugybę pastangų ir laiko bei emocijų pareikalavęs projektas iškeliavo į Olandiją. Kaip pasakytų Tomas : „Į labai geras rankas.“
Kiekvieno automano žvilgsnį patrauksianti „Toyota Celica“ pateko į japoniškos markės atstovo rankas. Modifikacijų kupina „Toyota Celica“ atliks reprezentacinio automobilio vaidmenį.
„Tai buvo ne pirmas kartas, kai į Olandiją išlydėjau man artimą „Toyotą“. Prieš tai jiems pardaviau itin retą „Toyota Celica SportsM“ versiją, kurių buvo pagaminta tik 1200 vienetų“.
Dabartinis projektas
Įgyta patirtis ir žinios plušant ties skirtingais „Toyota Celica“ modeliais anksčiau ar vėliau turėjo būti panaudota kituose projektuose. Šį kartą Tomas nusprendė įsigyti trečios kartos „Toyota MR2“ – dar vieną nepelnytai nuvertintą sportišką automobilį, kuris leistų įgyvendinti vaikino galvoje buvusias idėjas.
„Pasikeitimai buvo drastiški“, – pasakojimą apie dabartinį projektą pradeda pasakoti Tomas. Kodėl drastiški? Leiskite tai papasakoti projekto autoriui.
„Tik suradęs tinkamą progą standartinį 140 AG variklį ir standartinę 5 laipsnių pavarų dėžę iškeičiau į „VVTL-i“ – 190 AG išvystantį motorą, 6 laipsnių pavarų ėžę ir riboto praslydimo diferencialą iš „Celica SportsM“ modelio. Šiuos darbus norėjau įgyvendinti dar prieš įsigyjant „MR2“.“
„Paskui paaiškėjo, kad nebūsiu patenkintas vien tik variklio ir greičių dėžės swap'u. Nepasitenkinimas šia kombinacija išryškėjo po pirmojo pasivažinėjimo lenktynių trasoje. Tuomet pasigedau didesnio sukimo momento vidutiniuose sūkiuose – privalumas, kuriuo džiaugiausi vairuodamas prieš tai turėtą turbininę „Celica“.“
„Sekantis žingsnis – savo kūrybos turbo paketas, savo gamybos kuro sistema, savo kūrybos išmetimo ir padavimo sistema, visi įmanomi stabilizatoriai bei sportinė važiuoklė, bet tai dar ne viskas.“
„Sekantis etapas – pilnas „TRD“ apdailos paketas, kietas stogas, savo kūrybos saugos lankai, oras-vanduo tarpinis suslėgto oro aušintuvas, metanolio įpurškimo sistema.“
Ir visas šias modifikacijas Tomas atliko vos per keletą metų, o galutiniame rezultate – įspūdingai atrodančios 286 arklio galios ir 280 Nm sukimo momentas. Atsižvelgiant į tai, jog šis „Toyota“ rodsteris sveria mažiau nei 1000 kilogramų, automobilio masės ir galios santykis mažai kuo nusileidžia garsiausiems sportiškiems modeliams.
Superautomobiliams būdinga komponuotė, panašu, labai greitai sužavėjo „Toyota“ markės mašinoms turintį Tomą: „Niekad nesitikėjau, kad už tokią automobilio kainą galima gauti tiek daug džiaugsmo. Patinka, jog variklio skleidžiamas garsas sklinda už nugaros, patiko vairo lengvumas ir per jį vairuotojui siunčiama informacija“, – privalumus įvardija vaikinas.
Panašu, kad Tomas be standartinių automobilių, o tiksliau – projektų, negali gyventi, mat dabar Airijoje gyvenantis automanas pluša prie naujo „rankdarbio“.
„Kad turėčiau ką veikti nusipirkau hibridinį „Honda CR-Z“. Suviliojo jis mane dėl hibridinės jėgainės ir mechaninės pavarų dėžės kombinacijos, ir tai, kad jis nei labai ekonomiškas, nei labai sportiškas, tad dabar bus puiki proga išsiaiškinti ką iš jo galima išspausti“, – šypsodamasis priduria Tomas.
GALERIJA
Nuotraukų autoriai: Rimgaudas Savičius ir Sergej Semeniuk
