Tikėjimas – didi jėga. Žmogus, bendruomenės ar ištisos tautos, gali daryti pačius tikriausius stebuklus, kai yra tikėjimas. Stebuklai: nuo prasiskyrusios jūros, apie ką rašo Biblija iki pirmųjų žmogaus žingsnių Mėnulyje, nuo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno iki 1990 metų kovo 11-osios. Pernelyg pompastiška?
Galima ir arčiau tikrovės. Jei cigaretės kur nors Žemuosiuose Paneriuose paprašiusiam čiabuviui pasiūlysite padiskutuoti apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir jūsų akyse nebus nė krislo abejonės savimi, išsiskirsite be smurto proveržių. Patikrinta. Juk tikėjimas – tai ginklas. Tai puikiausiai supranta Bažnyčia.
Ir šiandien tai yra ginklas, tik jau visos visuomenės ir net valstybės rankose. Valstybę kuria jos žmonės. O netikint ją išlaikyti gali nebent diktatūra. Tikėjimas savo šalimi – tai demokratija, laisvė ir evoliucija. Tikėjimas – tai nematomos gijos tarp valdžios ir visuomenės. Feedbackas, kaip pasakytų visokiausių žiniasklaidos priemonių specialistai. Ir ne bėda, kad vienokia ar kitokia sociumo dalis apie tai net nepagalvoja. Niekis, kad kažkas netikėjo, netiki ir netikės. Tokių visuomet buvo ir bus. Didele bėda pakvimpa tuomet, kai pradeda abejoti tikintieji...
Viskas prasideda nuo smulkmenų. Neseniai socialiniame tinkle „Facebook“ bendravau su buvusiu kolega. Žmogus dalijosi įspūdžiais apie Vilniaus darbo biržą. Kietas profesionalas, yra sumontavęs ne vieną rimtą filmą ir televizijos laidą. Ten, kur dirbo, jis pasirodė esąs per brangus, todėl buvo „optimizuotas“... Dabar jam šiek tiek per 30 ir, dėkui Dievui, esamą padėtį jis vertina kaip galimybę pašalpos pavidalu atsiimti dalį per savo gyvenimą sumokėtų mokesčių. Suprask – kūrybinės atostogos.
Kitiems pažįstamiems protinio darbo proletarams sunkiau – redaktoriai ir žurnalistai išvaikyti be jokių išeitinių. Tačiau su pažadu, kad kada nors gaus bent jau laiku neišmokėtus atlyginimus. Krizė? Taip, krizė. O kur verslininkų įsipareigojimai savo brangiems, reprezentaciniams „pirkiniams“? Atsakomybę, pasirodo, galima labai lengvai nurašyti ar permesti kitam. Supratau tai, kai pastebėjau, kad jeigu man visi atiduotų skolas, aš irgi niekam nebūčiau skolingas.
Skolos valstybei? Užsukęs į vieną garažą turėjau sutikti su savininko išvedžiojimais, kad „galima iš principo nemokėti mokesčių“. Vyras, po kurio mechaninės chirurgijos atgyja itin sunkiai atgaivinami brangių markių automobilių varikliai, tyliai ramiai krapštosi savo garažiuke, kad dalies pajamų nereikėtų atiduoti valstybei. Anksčiau labai piktinausi dėl tokios pozicijos. Dabar tam atsirado šiek tiek tolerancijos. Kai su cigaretėmis dantyse laisvai diskutavome politinėmis temomis, aš jam netgi pasiūliau pasidomėti kokių nors anarchistų interneto platybėse viešinamu žodžiu. Gal, žiūrėk, žmogus atras ką nors sau artimo.
Tačiau visa tai tik nekaltos uogelės. Aš prarandu grįžtamąjį emocinį ryšį su savo valstybe. Netikiu tuo, kuo tikėjau. Mūsų išrinktieji tiek laiko rengė cirko spektaklį dėl parlamentinių išlaidų sumažinimo, kad beliko viena išvada – saitai su kitais piliečiais nutrūko velnias žino kuomet. Esu optimistas, tačiau niekaip negaliu įsivaizduoti, kad kitą rudenį čia bus geriau. Aš jau netikiu, kad sėdintieji valdžioje turi kompetencijos priimti teisingus sprendimus. Tokios tokelės...
