Portalas tv3.lt tęsia (ne)rimtų interviu ciklą su kandidatais į prezidentus.
Jeigu jums reikėtų įsivaizduoti tobulą savaitgalį, kaip jūs jį praleistumėte?
Tobulas savaitgalis? Oooo, tai būtų laimė... Visų pirma, tai priklausytų nuo metų laiko. Jeigu tai būtų ankstyvas pavasaris, balandžio vidurys, kai jau viskas po trupučiuką miškuose žalia ir lakštingalos plaka liežuviais, šilta, pasiimčiau krepšį ir eičiau rinkti bobausių. Braidyčiau po girią, gerčiau žalumą, tą tokią švelnią pastelę balandžio lapų ir ieškočiau tarp tik tik besikalančios žolės pūpsančių rudai tamsių bobausių. Klausyčiau trelių, o jeigu dar gegutė kukuotų... Dieve, kokia palaima!
Gerčiau šitą nuostabią nuostabią paletę bičių ir kamanių dūzgimo, gėlyčių, bobausių kvapo, kokio ežero ramybės. Tai būtų toks nuostabus savaitgalis pavasarį! O rudenį aš labai mėgstu spalvas. O klevai, tie klevai liepsnabokščiai, varva rudens vario spalvom. Ir varva tas rudens varis, tu eini, randi baravyką, kokį nuostabų makavyką ar kokią žaliuokę, ir vėl miškuose klajoji.
O jeigu tai vasara, tai vasarą būtinai prie laužo pakrantėj. Birželis, Joninės, ugnelė kūrenasi, dūmai kyla tenai palei šilą. Ramybė, malkutė traška. Tu gali pasidėti ant laužo katiliuką, virti arbatą arba, pavyzdžiui, žuvienę. O, kokia palaima!
O žiemą brendi per gausiai apsnigtą mišką, bet su veltiniais, kad kojom būtų šilta. Nešiesi termosą stiprios arbatos, dar truputį ten įlašini trauktinės ar balzamo. Dar pasiimi kokių medžiotojų dešrelių, spirito šaškę ir ant tokios fainos nešiojamos plytelės prasidedi dešrytės, pakaitini, iš termoso įsipili tą arbatą...
Jums miškas toks meditacijos motyvas?
Oi, kaip aš mėgstu Lietuvos miškus. Visais metų laikais. Man taip smagu juose klajoti ir taip smagu gerti miškų žalią tylą. Užsiklosiu miškais, tais žaliais Lietuvos patalais.
O koks jums užduodamas klausimas yra labiausiai erzinantis?
Nesu gavęs erzinančio klausimo. Esu sutikęs tik erzinančius klausiančiuosius.
Į kokį klausimą norėtumėte žinoti atsakymą?
Labai norėčiau sužinoti, ar iš tiesų kur nors galima vėl pamatyti liepsnojantį krūmą ir iš to liepsnojančio krūmo kaip Mozė išgirsti: „Aš esu, kas esu. Ir šita vieta, kur tu girdi mano balsą, yra šventa. Todėl eik ir pasakyk žmonėms, kad tave siuntė Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas“. Ir staiga, jeigu tu iš tiesų išgirstum tos galybes balsą... Ooooo, kaip čia būtų įdomu!
Ar mėgstate žiūrėti filmus? Kokie jūsų mėgstamiausi?
Labai mėgstu tuos filmus, kuriuose aš kvėpuoju aktoriais, kurie mano gyvenime buvo žvaigždės. Pradėčiau nuo tokių kaip Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis, Laimonas Noreika, Eugenija Pleškytė, Vaiva Mainelytė. Fantastiška mokykla. Mėgstu „Grafą Montekristą“, „Fantomą“, „Kabirijos naktis“. Kokia drama, kokie filmai! Dar Frederico Fellinio filmus mėgstu. Dar patinka „Spartakas“, „Šerbūro lietsargiai“. Taip pat mėgstu Luchino Viscontį. Aš estetikoje galiu džiaugtis viskuo. Šiaip mano gyvenimas kaip filmas. Jei kas nors statytų filmą apie mano gyvenimą, jis gautų labai daug įdomių temų
O kokios jūsų mėgstamiausios knygos?
Dvi knygos: „Kam skambina varpai“ ir „Meilė gyvenimui“. Ernesto Hemingvėjaus ir Jacko Londono. Žinoma, dar pridėčiau Albert Camus „Maras“. Ten pamatai visą žmogaus dramą, kvailumą ir visus kitus dalykus.
Kokį gražiausią komplimentą esate gavęs ir kas jį jums pasakė?
Neseniai Ignalinoje po susitikimo su žmonėmis išeidamas staiga girdžiu, kaip vienas klausytojas sako: „Klausykite, čia buvo ne susitikimas, čia buvo vieno aktoriaus spektaklis“. Man buvo neįtikėtina, kad mano pokalbiai su žmonėmis gali turėti estetinę prasmę.
O pats ar dažnai kitiems sakote komplimentus?
Aš visą laiką stengiuosi visiems pasakyti po gerą žodį. Tai ypatingai svarbu. Tai yra gyvenimo geismo, optimizmo ir altruizmo logika. Jeigu tu myli, tai tau automatiškai tai išsprūsta. Todėl aš negailiu žodžių niekam aplinkui. Tai nieko nekainuoja ir tai didžiulė galia.
Kokia yra jūsų asmeninė taisyklė, kurios niekada nesulaužėte?
Neskubėk pykti, nes po to teks būtinai gailėtis.
O kuo norėjote būti užaugęs?
Tiesą pasakius, tuo, kuo tapau. Norėjau būti gydytoju ir istoriku. Man „Daktaras Aiskauda“ nuo pat vaikystės patiko (juokiasi). O šalia atsirado istorija. Mane domėtis istorija paskatino vienas autorius, kurį ne visi mėgstate. Tai Karlas Marksas. Nes jis įrodinėjo, kad istorija yra dėsniai, kad žinant dėsnius, galima valdyti žmonijos ateitį.
Reikia pažinti tuos dėsnius, kad būtų galima planuoti ateitį. Tas mane kažkaip įkvėpė ir, kuo daugiau aš gilinausi, tuo daugiau supratau, kad žmonijos dėsnių tiek daug, kad nieko valdyti negalima. Determinizmai yra, tačiau ne jie suplanuoja gyvenimą. Istorija yra toks daugiafaktorinis procesas, į kurio perspektyvą pažvelgti nedaug kam duota.
Paminėjote „Daktarą Aiskaudą“, tai jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?
Taip, aš ją perskaičiau nežinau kiek kartų. Antra knyga – „Buratino nuotykiai“.
O ką dabar skaitote?
Dabar paskaitau Thomaso Piketty „Kapitalą“ ir Yuvalo Harrario „21 pamoka XXI amžiui“. Y. Harrari tuo fantastiškas, kad jis labai giliai užkabina istorijos publicistiką ir istorijos aktualizaciją. Gali sutikti, gali ne, bet jis moka istorijos stereotipus suaktualinti.
Iš grožinės aš vis tiek laikas nuo laiko atsiverčiu poeziją. Aš negaliu gyventi be poezijos. Turiu didžiulę nostalgiją lietuviškai poezijai. Ir dar turiu nostalgiją dviems literatūrologams: Viktorijai Daujotytei ir Valentinui Sventickui. Jo „Gūriniai“ – fantastiška knyga. Ir, žinoma, Justino Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“ – fantastiška knyga. Gilūs žmonės ir gilias gelmes atskleidžia.
Ar turite mėgstamiausią eilėraštį ar jo dalį?
Turiu. Be galo daug.
Apšerkšniję mūsų žiemos – balta balta, kur dairais. Ilgas pasakas mažiemus seka pirkioj vakarais <...>
Fantastika. Arba:
Per visą naktį, per visą naktį, Nemunas šėlo, Nemunas dūko, Per visą naktį mes nemiegojom, Per visą naktį laukėm stebuklo <...>.
Tarp jūsų pomėgių minimas plaukiojimas baidarėmis. Ar pavyksta išplaukti pastaruoju metu?
Paskutiniais metais nesiseka. Prieš trejus metus paskutinį kartą plaukėme baidarėmis. O šiaip plaukioju daugiau nei 30 metų. Kas vasarą septynios dienos, septynios naktys. Per visokiausius brūzgynus, per visokias upes – sraunias, ramias, užgriuvusias, su bebrinėmis kliūtimis. Jos turi būti visos sunkios. Kiek pereita Lietuvos upių...
Kas yra jūsų geriausias draugas?
Turiu labai daug draugų. Nelaipsniuoju. Mano geriausi draugai yra iš kiekvieno mano gyvenimo etapo. Mano a. a. brolis Petras, buvo ir yra draugas, kurio man labai trūksta. Mano bendraklasis, suolo draugas Andrejevas Nazarijus, kurį aš labai myliu. Mano studijų draugas Kazys Preikša.
Mano kolega, bendražygis socialdemokratas Juozas Olekas. Mano draugas istorikas Antanas Kulakauskas.
Turiu be galo daug draugų, bet, žinoma, turiu ir draugių. Tai pirmoji mano draugė yra mano Irena, mano Irutė, su kuria mes susipažinome ir po šiai dienai esame kartu.
O jūs išdaigą esate kokią iškrėtęs vaikystėje?
Visokiausių. Pradedant nuo to, kaip pabėgome iš pamokų. Tada buvo heroizmas pabėgti iš pamokų visai klasei. Po to gaudavai velnių.
Dar būdamas vaikas esu paėmęs orinį šautuvą. Pamačiau balandį, nusitaikiau ir iššoviau. Pataikiau jam į galvą ir jis mirė. Mane sukrėtė tai, nes aš nenorėjau į jį pataikyti, bet pataikiau. Tada, kai skaitai Jono Biliūno „Kliudžiau“, tas „kliudžiau“ taip giliai širdyje yra įsmigęs. Tai yra skaudu. Net dabar man taip norisi, kad tas balandis skristų. Bet jo nebėra.
O kaip reagavo jūsų šeima ir artimieji, kai pasakėte, kad sieksite prezidento posto?
Nepaprastai sudėtingai. Manau, kad iki dabar nepaprastai sudėtingai. Labai nenorėjo to viso juodo vargo, tų visų įtampų, nemalonumų ir taip toliau.
Ar mėgstate klausytis muzikos? Galbūt turite mėgstamą muzikos žanrą?
Žaviuosi visais žanrais. Neseniai girdėjau fantastišką simfoniją. Fantastišką. Po to, Milane klausiau „Nabuko“. (pradeda niūniuoti „Vergų chorą“ iš operos „Nabukas“ – aut. past.). Opera, operetė, džiazas, repas. Aš negaliu suprasti žmonių, kurie mėgsta kažkokį vieną žanrą. Man neišeina. Pagavau gabaliuką melodijos, įstrigo, žiūrėk, pusę dienos niūniuoju. Ir „bitlus“ paklausau. O, „bitlai“! Kas gali jų nemėgti? Arba „Rolling Stones“. Kas gali jų nemylėti? Neišeina.
O kokia daina skambės, bent jau jūsų mintyse, kai laimėsite prezidento rinkimus?
Kokia daina skambės? Skambės...
Pasiklausykite V. P. Andriukaičio dainos:
Kaip norite būti prisimintas, kai baigsis jūsų politinė karjera? Kad žmonės sakytų: „Vytenis Povilas Andriukaitis buvo...“?
Atsakysiu čechoviškai. Kad visi, kurie laidojo, prie kapo sakytų: „Jame kažkas buvo“.
Ačiū už pokalbį.
