Dokumentų klastojimas laikomas nusikaltimu, o netvarkingas net nedidelės buhalterijos tvarkymas taip pat įvertintas atitinkamų kodeksų straipsniais. Bet yra kategorija dokumentų, kur leidžiama „netyčia klysti“. Tai įstatymai.
Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas atkeliavo į priėmimo stadiją ir paslaptingu būdu „techniškai pasikoregavo“. Viso labo – trimis žodelyčiais, kurie atskirai paimti nieko nereiškia: vietoj iki atsirado ne mažiau kaip iki. Tokia smulkmena ir tik viename niekingame straipsnelyje.
Straipsnelyje, numatančiame, kiek bus užtvenkta upių ir įrengta elektros megavatų.
Apie litus straipsnyje tiesiogiai nerašoma, bet už dyką niekas nieko netvenks ir megavatų neįrengs. Kuo daugiau litų – tuo daugiau užtvankų ir megavatų. Ir atvirkščiai. Tad palikti „iki“ reiškia apriboti kažkieno pelną ir/ar „drožle“ vadinamą atlygį, kuris toks populiarus mūsų geografinėse ir politinėse platumose. Jei parašai: „ne mažiau kaip iki“ – pelnas ir „drožlė“ ribojami tik apetitais.
Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, pasirašęs projektą, kaip pats teigia, apsiriko būtent tokiu būdu. Dideliam apetitais nesiskundžiančių užtvankų planuotojų nusivylimui, „klaida“ buvo pastebėta ir ją paprašyta ištaisyti.
Pirma J. Šimėno reakcija nebuvo panaši į suklydusio ir atgailaujančio žmogaus. Priešingai – gamtos sargas putodamas šoko į akis net partijos draugams. Kai sulyginus stenogramas, protokolus ir redakcijas tiesa paaiškėjo, savo biure rado iešmininką, kuris po turbūt nelabai ilgo atsikalbinėjimo sutiko prisiimti klaidą.
Čia priėjo Etikos ir procedūrų komisija ir pasakė, kad komiteto vadovas Seimo statutą pažeidė, bet ar įstatymą klastojo – nėra aišku. Kitaip sakant – nėra aišku, ar jis žioplys ir plevėsa, ar sukčius. O gal samdo į darbą žioplus arba suktus?
Tikėtina, kad užtvankas statyti labai norinčios interesų grupės, neskaitant, žinoma, bebrų, turi prizinį fondą tokioms klaidoms ir žioplumui darbe skatinti. Juoba kad pagavus už rankos atsiperkama Statuto pažeidimo konstatavimu ir pamoralizavimu. Ypač tada, kai pagautasis priklauso didelei ir krikščioniškai demokratiškai partijai, kuri, tiesa, turi nei gyvą, nei pašarvotą koaliciją.
Atimti iš tokio plevėsos komiteto vadovo kėdę Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai greičiausiai neleis. Nesvarbu, kad ir patys burnoja, jog komitetas – pats problemiškiausias ir nuolat dirba ties tokių klaidų riba. Svarbu, kad ponas su dar keliais draugais įsižeidęs neišbėgtų į opoziciją.
Kokia gali būti tų klaidų, kurios toliau gali būti daromos komitete, kaina, jei vis dėlto kažkurį kartą pavyks suklysti iki galo? Sakoma, kad nuo 2 iki 5 milijonų litų. Kas ten tiksliai pasakys? Ir koks skirtumas? „Ne mažiau, kaip iki", ir taškas.
