Du mažamečius vaikus auginanti motina, negalinti iki vidurnakčio dirbti valytoja, buvo išbraukta iš bedarbių sąrašo. Ir neteko socialinių pašalpų.
Ar toks atvejis vienas? Tokių atvejų pilna. Ir visada atrėžiama, kad reikia laikytis įstatymų. Parodykite bent vieną įstatymą, kuriame parašyta, kad žmones reikia marinti. Lėta bado mirtimi. Taip galėtų sugalvoti tik visiški psichopatai.
Jei taip elgiamasi su jokių kitų pajamų neturinčia motina, reikia iškart priimti Lėtinės mirties įstatymą. Kam veidmainiauti? Vaidinti visokias užuojautas? Tegul valdininkėliai išrūšiuoja piliečius, dar vertus gyventi. Tarkime, turinčius darbą, vaikus auginančius po vidurnakčio. Niekada, įskaitant vaikus, nesergančius ir nepretenduojančius į jokias pašalpas. Atvirkščiai. Džiugiai kleketuojančius. Tik vis augančius mokesčius užmokančius. Taip sakant, išrūšiuoti bitutes, nešančias į nacionalinį biudžetą medų. O kitus, remiantis Lėtinės mirties įstatymu, numarinti. Lėta bado mirtimi.
Mums nepadės net patys tobuliausi įstatymai, kol jie bus visai bukai taikomi. Su visiška socialine nejautra. Tarsi prieš mus stovėtų ne vargo prispaustas žmogus, o statistinis vienetas. Nepadės jokie laisvalaikiu išklausyti simfoniniai koncertai, aplankytos premjeros, parodos, ar madingi psichologiniai pasiknaisiojimai po savąjį ego. Empatiškai bukos personos jokia kultūra neatšildys. Nors atrodo taip paprasta - tik įjungti vaizduotę, tik pasijusti pašalpos ar darbo prašančios motinos vietoje. Juolab kai ir valdininkėliai turi mažų vaikų.
Darbo biržų ir socialinės apsaugos skyrių darbuotojams, jei jie nejaučia žmogaus, iš pradžių reikėtų pabaigti išgyvenimo kursus. Tegul mėnesį ištveria ekstremalioje situacijoje. Be darbo. Be būsto. Be pinigų. Tegul motinas su mažais vaikais atstumiantys darbo biržų arogantiški karaliukai įsivaizduoja, kad staiga dingo jų visos santaupos. Dingo būstai, automobiliai. Dingo pragyvenimo šaltiniai. Todėl stovi su mažais vaikais gatvėje, visko netekę. Juk nenorėtų tokio košmaro patirti. Net susapnuoti. Bepigu dangstytis prieš kitus įstatymu, kai pačiam toks įstatymo taikymas negresia.
Dar vienas paradoksas. Geriausias būdas atkreipti į save dėmesį - niekšiškai ar asocialiai pasielgti. Tada tave tikrai pamatys. Jei viltį praradusi mama paliktų savo vaikus prie šiukšlių konteinerio, o pati pabėgtų, visi pultų gailėtis vaikų ir piktintis mama gegute. Jei mama imtų vogti, taptų narkomane, į ją taip pat atkreiptų dėmesį. Vaiko teisių tarnyba pultų globoti vaikus. Nevalgę neliktų. Apsivogusi mama, jei būtų nutverta, taip pat nevalgiusi neliktų. Netgi gautų nemokamą advokato ar priklausomybės ligų centro paslaugą.
Tačiau jei žmogus nėra asocialus, tik eilinis vargšas, nuo jo valdžia nusisuka. Pati tampa niekšiška ir asociali. Pati sustato skurdžius ir jų vaikus prie šiukšlių konteinerio ir pabėga.
Darbo biržų karaliukai, mosikuojantys įstatymu, tik demonstruoja bendrąją valstybės nejautrą. Bendrąją tendenciją. Kuo toliau, tuo labiau trypti, niekinti vargšus.
Redakcijos skiltis
