M. Navickienė sako sieksianti, kad Užimtumo tarnyboje registruotųsi tik realias paskatas ieškoti darbo turintys žmonės, o modernizavus informacinių technologijų sistemą ir sukūrus „pažinčių portalą“ tarp darbuotojų ir darbdavių įstaiga galėtų sutelkti dėmesį į kompetencijų kėlimą.
Ministrė teigia, kad sprendžiant nedarbo problemas daugiausia dėmesio ketinama skirti jaunimui ir ikipensinio amžiaus žmonėms.
Kitos svarbios interviu temos:
* Pavasarį – siūlymai dėl smurto šeimose mažinimo ir tėčių įtraukimo į vaikų priežiūrą;
* Vienišų žmonių pensijoms „rezervuota“ 15 mln. eurų;
* Vaiko pinigai ateityje gali būti diferencijuojami pagal pajamas;
* Neįgaliųjų reikalams ieškoma ketvirtojo viceministro;
* „Belorus“ sanatorijos darbuotojai gali tapti nepagrįstų lūkesčių įkaitais.
Pandemija ir karantinas gerokai išaugino nedarbo lygį. Kokios Jūsų prognozės ir kokie planai nedarbo lygiui mažinti?
Tai labai opi problema. Žinoma, išaugęs nedirbančių žmonių skaičius neatspindi realios situacijos, nes pasiūlyta 200 eurų išmoka paskatino registruotis Užimtumo tarnyboje, nesvarbu, ar žmogus turi realias paskatas ieškoti darbo – tai darė ir studentai, ir trečius metus vaikus auginančios mamos, ir žmonės, dirbantys šešėlinėje darbo rinkoje.
Mūsų darbotvarkėje pagrindinis klausimas šiandien yra Užimtumo tarnybos pertvarka. Dabar turime apie 11 tūkst. 400 laisvų darbo vietų ir didelį nedirbančių žmonių skaičių. Užimtumo tarnybos pagrindinė funkcija turėtų būti suvesti poreikį su paklausa, išspręsti logistikos problemas, jeigu tokios kyla.
Turime minčių modernizuoti IT sistemą, kad, pajuokaujant, ji galėtų būti kaip darbuotojų ir darbdavių pažinčių portalas, kur jie galėtų be didelių žmogiškų išteklių vieni kitus surasti, o Užimtumo tarnybos pagrindinė funkcija liktų kompetencijas pakelti iki tokio lygmens, kokio reikia darbdaviui, arba suteikti galimybę persikvalifikuotui, įgyti kitą profesiją.
Užimtumo tarnyboje turėtų likti tie žmonės, kurie tikrai ieškosi darbo. Čia reikėtų grįžti prie visų problemų, kurios susijusios su registravimusi Užimtumo tarnyboje. Pavyzdžiui, žmonės kartais registruojasi tik dėl to, kad turėtų sveikatos draudimą. Nesu tikra, ar tai teisinga kryptis, apie tai turėsime diskutuoti su Sveikatos apsaugos ministerija.
Kaip vyksta Užimtumo tarnybos pertvarkos procesas? Ar esate numačiusi terminus?
Viceministras, Užimtumo tarnybos vadovė ir kiti mūsų žmonės dirba darbo grupėje, kuri įvertins, ar, pasikeitus darbo rinkos sąlygoms, visos priemonės, kurios naudojome iki šiol, buvo efektyvios.
Turime apsibrėžę keletą svarbiausių grupių – tai jaunimo ir pagyvenusių žmonių, kurie yra arčiausiai pensijos, nedarbas, didelis dėmesys skiriamas realiam antros profesijos įgijimui. Vyksta diskusijos su Užimtumo tarnyba, kad galėtume jau šiemet tam tikras priemones perkalibruoti ir pritaikyti pasikeitusioms darbo sąlygoms.
Užimtumo tarnyba iki šiol užsiėmė gaisrų gesinimu, kovidinių priemonių paskirstymu, lėšų dėl prastovų, savarankiškai dirbantiems, ir tiems, kurie neteko darbo, išmokų administravimu. Jų energija buvo nukreipta į šitą procesą, bet kartu turime grįžti ir prie ilgalaikių procesų, susijusių su užimtumo didinimu.
Užsiminėte apie valstybės paramos administravimą. Profsąjungos siūlo griežčiau kontroliuoti, kad paramą darbuotojams gaunančios įmonės neatleidinėtų žmonių. Ar matote griežtesnės kontrolės poreikį?
Ir taip, ir ne. Matau poreikį kontroliuoti, kad valstybės parama būtų naudojama pagal teisės aktus, juo labiau, kad vertybiškai tos priemonės buvo nukreiptos tam, kad žmonės liktų darbo vietose. Tai dideli mokesčių mokėtojų pinigai, susiję ir su valstybės skola. Bet lygiai taip pat suprantu, kad kuriant tokias priemones sudėtingoje situacijoje negalima numatyti visų piktnaudžiavimo galimybių.
Mano mama yra medikė, ir, kai mokėsi farmakologiją, sakė, kad visada vaistus pradėdavo mokytis nuo kontrindikacijų, koks jų šalutinis poveikis. Jai studijos sekėsi gerai, bet mes dabar turime spręsti problemą, o jeigu pasimato piktnaudžiavimai, tada juos pavienius kardyti. Tam yra Darbo inspekcija, viceministras dabar intensyviai dirba dėl pranešėjų apsaugos.
Pasigirsta siūlymų bent krizės metu peržiūrėti nedarbo draudimo išmokų prieinamumą – ilginti mokėjimo trukmę, mažinti stažo reikalavimus. Ar svarstote galimybę peržiūrėti nedarbo draudimo išmokų gavimo sąlygas?
Aš visas idėjas vertinu pozityviai, bet mes bandysime kompleksiškai peržiūrėti visas priemones – tiek socialinę paramą, tiek paslaugas, kad jos būtų kuo taiklesnės. Svarbu neperlenkti lazdos su išmokomis, kada gali duoti žmogui paslaugą ir galimybę dirbti.
Siekiame kompleksinio požiūrio, nes yra susijusių dalykų, kurie yra Švietimo ir Ekonomikos ministerijos srityse. Būčiau nelikusi greitai priimti sprendimo dėl vieno mažo dalyko, norėčiau tą laiką, kol rengiamas Vyriausybės programos priemonių planas, skirti kompleksinei analizei ir kiekvienos priemonės tikslingumui. Visus pasiūlymus registruojamės ir žiūrėsime, kaip jie įsikomponuos į bendrą paveikslą.
Karantinas ne tik užaugino nedarbą, bet per jį išaugo smurtas šeimose. Paskelbta statistika, kad pernai trečdaliu išaugo nužudymų artimoje aplinkoje. Ankstesnė ministerijos vadovybė siūlė įteisinti apsaugos orderį, kad įtariamas smurtautojas būtų įpareigojamas palikti namus 15 dienų net nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Ar esate numatę priemonių šioje srityje?
Taip. Pavasario sesijoje ministerija teiks smurto artimoje aplinkoje įstatymo projektą, kuriame bus sprendžiami ir orderio, ir smurto lyties pagrindu klausimai.
Karantinas pamokė, kad žmonėms būnant vienoje erdvėje atsiranda naujų iššūkių, ypač kai prisideda ekonominės problemos. Norėčiau atkreipti dėmesį į premjerės suformuotą darbo grupę, kurioje dalyvauja nevyriausybininkai. Jie labai talkina šitoje situacijoje. Svarbu kalbėti apie vaikų dienos centrus. Čia buvo geras pradinis bendradarbiavimas su Švietimo ministerija, stengiantis pamatyti tuos vaikus, kurie neprisijungia prie pamokų, kad būtų galima papildomai pasidomėti tos šeimos situacija.
Pakalbėkime apie kitus socialinės apsaugos klausimus. Lietuvos išlaidos socialinei apsaugai ir mokesčių santykis su BVP tebėra vieni mažiausių ES. Vyriausybės programoje yra tam tikri tikslūs siekiami rodikliai, bet šių dviejų rodiklių nėra. Ar įmanomi realūs pokyčiai nepadidinus socialinės apsaugos finansavimo – kitaip perskirstant tą patį pyragą, bet jo iš esmės nedidinant?
Prioritetas turi būti didinti pyragą. Dabar dirbame ties tuo, kad būtų visų rūšių veiklų apmokestinimo tolygumas. Tai nėra paprasta, nes mokestinėje sistemoje turime labai daug veiklų ir išimčių. Turime atsakyti, ar tai teisinga. Galbūt kai kurių veiklų vykdytojams tai patogu, bet vėliau sumokėta mokesčių suma jiems garantuoja labai neužtikrintą senatvę.
Dabar nenorėčiau išskirti nieko specifiškai, bet ir mūsų, ir Finansų ministerija intensyviai dirba, ką tą sistemą suvienodinti. tikiu, kad kai pamatysime bendrą vaizdą, matysime ir daugiau mokestinių pajamų į biudžetą, kurias bus galima perskirstyti, įskaitant ir jau šiemet planuojamą vienišų pensininkų pensiją.
Kada matysime tikslesnį Vyriausybės planą dėl mokestinių pajamų didinimo?
Nesu tikra, ar matysime tą priemonių plane, bet mes tikrai matysime siūlymus, kurie atkeliaus iš Finansų ministerijos, kaip visa mokestinė pertvarka galėtų atrodyti. Manau, ją gausime neilgai trukus, nes dabar vyksta susitikimai, pasitarimai, informacijos rinkimas.
Ar pavasario sesijoje gali būti sprendimai?
Manau, kad yra tokia tikimybė, bet iniciatyva ir laiko planavimas yra Finansų ministerijos sritis.
Paminėjote vieną iš konkrečių priemonių – našlių pensijų keitimą vienišų žmonių pensijomis. Ar jau žinote, kiek tai kainuos?
Biudžete nebuvo numatyta pinigų suma, bet mes šiems metams esame rezervavę 15 mln. eurų, kai po pusmečio tikslinsime biudžetą. Dabar mūsų planas – išplėsti gavėjų ratą, kad našlių pensijos dydį gautų visi tie žmonės, kurie yra vieniši. „Sodra“ dirba ties apskaičiavimu ir identifikavimu, kad žinotume, kiek yra tų žmonių. Kai paaiškės žmonių ratas, matysis ir tikslesnis lėšų poreikis 2022 metams.
Kaip bus identifikuojami vieniši žmonės? Turbūt yra nesusituokusių, bet kartu gyvenančių senjorų.
Turbūt yra ir nesusituokusių, gyvenančių kartu, ir tokių žmonių, kurie yra susituokę tik kažkada bažnyčioje ir civiline tvarka tos jų santuokos nesimato. Tai yra „Sodros“ užduotis, kaip juos identifikuoti ir suskaičiuoti.
Gali būti senjorų porų, kurios gyvena skurdžiau nei turtingas vienišas pensininkas, pavyzdžiui, koks nors buvęs teisėjas. Ar socialiai teisinga išmokas mokėti neatsižvelgiant į jokias kitas asmens gaunamas pensijas, pajamas ar turimą turtą? Gal tiksliau būtų tiesiog didinti priemokas mažiausių pensijų gavėjams?
Yra įvairių pasvarstymų. Bet statistika rodo, kad vieniši pagyvenę žmonės patiria didžiausią skurdo riziką. Nesiimčiau dabar spekuliuoti konkrečiais skaičiais, kiek tarp jų galėtų būti tų, kurie yra buvę teisėjai ar kitų profesijų atstovai, kurie gauna solidžias pensijas.
Didžioji dalis žmonių yra tie, kurie patiria didžiausią skurdo riziką, šalia neįgaliųjų, neįgalius prižiūrinčių žmonių ir vienišų tėvų, iš čia ir kyla idėjos, kad tiems žmonėms padėti reikia labiausiai. Kokiu principu ir kokiu modeliu, galime diskutuoti, bet bijau, kad prie skirtingų modelių diskusijų galime per ilgai užsibūti ir rizikuojame padaryti netaikliai arba nepadaryti visai. Tai gana universalus būdas padėti tiems žmonėms, kurie pagal statistiką patiria didžiausią skurdo riziką.
Pereikime prie vaikų. Europos Komisija gyrė „valstiečių“ įvestus vaiko pinigus kaip gerą instrumentą, padedantį mažinti šeimų su vaikais skurdą. Kokia ateitis laukia vaiko pinigų prie jūsų valdžios?
Vaiko pinigams lėšos suplanuotos, dydžiai yra patvirtinti Seime. Kai buvau Seime opozicijoje dėl vaiko pinigų turėjau dviprasmiškus jausmus. Man atrodė, kad teisingesnis kelias būtų vaiko pinigus skirti toms šeimoms, kurios negali pasinaudoti neapmokestinamojo pajamų dydžio lengvata. Bet buvo nueita išmokos universalumo keliu ir šiai dienai, manau, nereikia gręžiotis atgal, keisti nusistovėjusios tvarkos ir žmonių lūkesčių.
Ateityje vaiko pinigai kaip bet kokia universali parama turi savo lubas, kad išlaikytų tam tikras paskatas, kad būtų taikli ir paveiki. Tolesnėse diskusijose turėtume kelti klausimą, ar pagal pajamas turėtų būti diferencijuojami vaiko pinigai ar neturėtų, bet šiandien situaciją paliekame tokią, kokia yra. Vaiko pinigai išsprendė dalį problemų, susijusių su ekonominio skurdo rizika, bet didžiausią poveikį patyrė ta dalis, kuriai buvo aktualu tuos pinigus gauti.
Dar pakalbėkime apie vaikų priežiūrą. Jūsų Vyriausybei teks įgyvendinti europinę direktyvą dėl tėčių įtraukimo į vaiko priežiūrą. Kokį modelį pasirinksite?
Diskusija vyksta, direktyvos įgyvendinimas yra mūsų priemonių plane. Turėtume eiti link didesnio tėčių įtraukimo į vaiko priežiūrą. Kai tėčiai įsitraukia ankstyviausiais vaiko gyvenimo etapais, jie paprastai turi kitus socialinius ryšius su šeima, su vaikais, tai rodo ir skyrybų statistika tose šalyse, kur tai veikia. Tai taip pat susiję su geresnėmis galimybėmis moterims grįžti į darbo rinką, neprarasti savo profesinių įgūdžių.
Bet mes Lietuvoje turime problemą, kad nėra iki galo gerai išvystymas priešmokyklinio ugdymo tinklas, kur galėtume vaikus palikti, jeigu atostogos šiek tie trumpėtų. Dabar diskutuojame su Švietimo ministerija apie geresnę priešmokyklinio ugdymo įstaigų infrastruktūrą, logistikos ir pavežėjimo klausimų sprendimą žiedinėse savivaldybėse, kaip ugdymo paslaugas priartinti prie šeimų.
Paskutinėse diskusijose buvo svarstoma, kad turėtų būti skirti du neperleidžiami mėnesiai tėčiui. Aš dar nesu tikra, ar tai geriausias variantas, norėčiau dar padiskutuoti su socialiniais partneriais, nevyriausybininkais. Manau, kad pavasario sesijoje jau turėsime savo pasiūlymą.
Kas jums kliūna pasiūlyme dėl dviejų mėnesių atostogų tėčiui?
Klausimas, ką per tuos du mėnesius gali padaryti mama ir kada tėtis ima tas atostogas. Tie visi mėnesiai turi būti galimybės suteikimas. Turime rasti sprendimą, kad atsirastų papildoma paskata mamai arba greičiau grįžti į darbą, arba sulyginti galimybes mamai ir tėčiui rūpintis vaikais panašiu intensyvumu. Dar turime įsiklausyti į pačių šeimų poreikius.
Norėčiau pakalbėti apie žmones su negalia. Pradėsiu nuo personalinio klausimo – neįgaliųjų ir vaiko teisių klausimus toliau kuruoja viceministrė Vilma Augienė, kuri dirbo ir „valstiečių“ Vyriausybėje. Ar tai signalas, kad esminių pokyčių nebus?
Mes turime ambiciją pagerinti žmonių su negalia situaciją Lietuvoje. Galiu jau pasidalinti, kad ieškome žmogaus, kuris galėtų imtis šio klausimo kuravimo atskirai – ketvirto viceministro. Ta dar nėra iki galo suderinta su Vyriausybe, bet man atrodo, kad reikia atskiro žmogaus lyderystės, jei norime kad Neįgaliųjų teisių konvencija būtų įgyvendinama visų ministerijų priemonėse.
Neįgalieji susiduria su dviem problemomis – jiems yra apribotos galimybės mokytis ir dirbti. Mes tikrai darysime viską, kad kuo daugiau neįgaliųjų dirbtų atviroje darbo rinkoje, ne socialinėse įmonėse. Bet taip pat turime kalbėti apie iššūkius švietime, aplinkos pritaikyme. Tokios lyderystės ketinčiau imtis savo ministerijoje turėdama atskirą kuratorių.
Kas laukia socialinių įmonių?
Aš ir praėjusioje kadencijoje kalbėjau, kad tolesnis socialinių įmonių subsidijavimas nėra teisingas kelias. Turėtų būti labai paprasta sistema – pinigai ir subsidija turėtų eiti paskui neįgalų asmenį į tą darbo vietą, į kurią jis pasirenka eiti, kuri jį priima ir adaptuoja darbo vietą tam žmogui dirbti atviroje darbo rinkoje.
Jeigu palaikome tik tuos verslus, kurie pragyvena iš subsidijų, žmonės vistiek dirba uždaroje sistemoje, nebūtinai geriausiomis sąlygomis. Suprantu, kad yra sudėtingų iššūkių socialinėms įmonėms, turbūt reikia kalbėti apie tam tikrą pereinamąjį laikotarpį, bet šiai dienai turime aiškiai pasakyti, kad neįgalieji turi turėtų sąlygas dirbti atviroje darbo rinkoje ir savo priemonėmis to sieksime.
Kas bus su neįgaliųjų globos namų reforma?
Geras ir labai sunkus klausimus. Pandemijos situacija mus privertė pamatyti globos įstaigas kitoje šviesoje, pamatėme sistemines spragas. Deinstitucionalziacija turi vykti kiek įmanoma sparčiau bendradarbiaujant su savivaldybėmis, o standartas turi būti keliamas.
Per vieną dieną neįmanoma išformuoti globos namų, juo labiau, kad ir patys gyventojai yra prisirišę prie tos vietos. Tai sudėtingas procesas, bet mes juo eisime principingai. Tiems žmonėms teikiamos paslaugos turi būti orientuotos į žmogaus teises, kad tie žmonės nepatirtų emocinio ir fizinio smurto. Ministerija taip pat padės žmonėms, kurie dirba sistemoje, galbūt nepasitiki savimi, neturi kompetencijų ir žinių – turime keisti darbo sąlygas, galimybes, pasitikėjimą savimi.
Per kovidą pasimatė, kad dideli globos namai su pandemija tvarkėsi prasčiau nei maži. Gyventojams skiriama erdvė turi būti didesnė. Iškart pasibaigus karnatinui sėsime peržiūrėti problemas, išmoktas pamokas ir sudėlioti veiksmų planą, kaip galėtume drauge su savivaldybėmis eiti deinstitucionalizavimo keliu.
Savivaldos politikai kartais nemato didelio intereso srityje. Ar įmanoma pasiekti rezultatų be kažkokios didesnės struktūrinės pertvarkos, vien dialogo keliu?
Manau, kad reikia dialogo keliu spręsti problemas. Paslaugos turi būti arčiausiai žmonių, o arčiausiai žmonių yra seniūnijos ir savivaldybės. Jos turi autonomiją ir labai norėtųsi išlaikyti atsakomybę. Ministerijos lygmeniu turėtų būti teikiama pagalba, rekomendacijos, jei reikia – kažkokios finansavimo galimybės.
Svarbu, kad savivaldybės nebijotų matyti problemų. Kartais atrodo, kad norima matyti situaciją geresnę nei yra iš tiesų, gal kartais daugiau galvojama, kad statistika turi atrodyti gražiau. Kaip sakė Ronaldas Reaganas – nebijokime matyti to, ką matome. Mano žinia savivaldybėms – sakykime problemas, dėkime jas ant stalo ir ieškokime sprendimų.
Pabaigai norėčiau aptarti situaciją Druskininkuose. Dėl ES sankcijų „Belorus“ sanatorijai joje dirbusiems žmonėms už išėjimą iš darbo pasiūlyta vienkartinė išmoka, bet jie protestuoja, nerimauja, kad liks visai be darbo. Ar be tos išmokos daugiau kaip 300 žmonių dar gali kažko tikėtis iš centrinės valdžios?
Jie gali tikėtis individualizuoto požiūrio, Užimtumo tarnybos priemonių. Jie yra pasiruošę, kad žmonės ateitų į Užimtumo tarnybą registruotis. Yra kalbama tiek su Druskininkų, tiek su šalia esančių savivaldybių darbdaviais, gali būti sveikatos priežiūros specialistų poreikis.
Pagal „Sodros“ duomenis, iš tų žmonių virš šimto yra pensinio amžiaus, gauna pensijas, taigi turi tam tikra socialines garantijas. Galbūt žmonių, kurie registruosis Užimtumo tarnyboje, bus mažiau nei prognozavome iš pradžių. Užimtumo tarnyba planuoja darbo vietas žmonėms, kurie registruosis, bet kol kas judėjimo nefiksuojame, nėra besiregistruojančių žmonių.
Matau ne visai gerą tendenciją, kai darbdavys, padedamas tam tikrų politikų ar turėdamas kitų paskatų, laiko žmones šiek tiek ilgiau nežinioje, nors realiai jie nebegalės gauti jau po kurio laiko jokių pajamų.
Sanatorija turi vienintelį kelią – kreiptis į teismą dėl sankcijų pritaikymo. Bet procesas tęsis ilgiau ir darbuotojai tuo metu bus nežinioje, baigtis neaiški. Jie turi alternatyvą rinktis saugesnį kelią ir ieškoti kito darbdavio, sėkmingai susiklosčius bylai turės galimybę sugrįžti.
Kokia būtų jūsų žinai „Belorus“ sanatorijos darbuotojams? Ar jie turi nepagrįstų lūkesčių, kuriuos turėtumėte išsklaidyti?
Būčiau labai linkusi prašyti darbdavių ir jiems talkinančių politikų, kad nesuteiktų nepagrįstų lūkesčių žmonėms, kurie nuo tų lūkesčių gali tapti situacijos įkaitais ilgiau. Jiems priimant sprendimą registruotis Užimtumo tarnyboje duodama dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio pagalvė, o Užimtumo tarnybos vadovė yra įsipareigojusi ieškoti galimybių susirasti darbą. Pažadėti šimtaprocentinio užimtumo visiems ir iš karto negalime, tai irgi būtų neteisingų lūkesčių formavimas, bet turime norą, matome problemą ir stengiamės padėti. Jie atsidūrė tikrai nedėkingoje situacijoje, bet situacija yra ne dėl to, kad Lietuvoje kažkas yra blogai, o todėl, kad šita įstaiga yra tiesiogiai pavaldi Aliaksandro Lukašenkos režimui.
– Ačiū už interviu.
