Renginio nepraleido ir šalies prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana.
Kaip ir pridera, prezidentas su pirmąja šalies ponia į renginį atvyko dėvėdami kaukes, o D. Nausėdienė savo kaukę buvo papuošusi gražiu akcentu – trispalve.
Menininkų darbų įvairove ir kontrastais pasižyminti naujoji paroda tarsi užduoda nebylų klausimą, „kuo būtumėte, jei gyventumėte tarpukariu: tradicijos ir paveldo, bei šiek tiek romantikos puoselėtojas istorinėje LDK sostinėje Vilniuje, ar laikinosios, bet naujos ir modernios sostinės statytojas Kaune?“
Apsispręsti, kas asmeniškai artimiau kiekvienam iš parodos lankytojų čia padės daugiau nei 100 eksponuojamų darbų: tapyba, grafika, periodika, skulptūros, o taip pat ir nuotraukos, baldai ir kt.
Didžioji dauguma jų – iš „Tartle“ privačios kolekcijos. Keletą kūrinių šiai parodai taip pat paskolino Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus ir aukciono namai „Ars Via“.
Įprastai Lietuvos ir Lenkijos XX a. pirmosios pusės dailė parodose nereprezentuojama kartu, todėl prarandama galimybė įvertinti situaciją dviejuose svarbiuose meninio gyvenimo centruose – Kaune ir Vilniuje, diskutuoti apie meninės raiškos tendencijų ir kultūrinio gyvenimo skirtumus, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus klausimo atgarsius dailėje.
Paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“ kviečia kiek kitu aspektu pažvelgti ne tik į gana gerai pažįstamą laikinosios Lietuvos Respublikos sostinės Kauno meninio gyvenimo situaciją, bet ir geriau pažinti Antrosios Lenkijos Respublikos vaivadijos centro – Vilniaus – dailės kontekstą.
Ekspozicijoje pristatomi tokie Lietuvos ir Lenkijos dailės klasikai kaip Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Jurgis Hopenas, Bronislovas Jamontas, Juozas Mikėnas, Tymonas Niesiolovskis, Petras Rimša, Antanas Samuolis, Liudomiras Slendzinskis, Stasys Ušinskas, Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius. Parodoje eksponuojami tapybos, skulptūros, grafikos kūriniai ir piešiniai, fotografijos bei spaudiniai iš „Tartle“ kolekcijos, leidžiantys plačiau aprėpti Kauno ir Vilniaus tarpukario ir karo metų kultūrinio bei socialinio konteksto ypatumus.
Viena iš parodos temų – miestų įvaizdžiai. Eksponuojami kūriniai atskleidžia tautiškumu ir modernumu besiremiančių Lietuvos autorių formuotą Kauno paveikslą ir tradiciją pabrėžiančią bei romantiškai į praeitį besigręžiančią Vilniaus ikonografiją, kurią plėtojo vietiniai menininkai. Kartu atkreipiamas dėmesys į bendrą istorinį naratyvą ir jo interpretacijas tarpukario Lietuvos ir Lenkijos visuomeniniame bei dailės gyvenime. Nevengiama ir kartais vis dar kontraversiškai vertinamos Vilniaus temos, kuri propagandinėje dailėje buvo įvaizdinama tiek rimtais, tiek ironiškais sprendimais.
Ekspozicijoje kultūrinio gyvenimo ir dailės stilistikos skirtumai Vilniuje ir Kaune atskleidžiami pristatant dvi institucijas, formavusias pagrindines tendencijas to meto dailės lauke, – Kauno meno mokyklą ir Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetą.
Kauno atveju pabrėžiama skirtis tarp realistinės dailės tradiciją tęsiančių vyresniosios kartos tapytojų darbų ir stipendininkų, pasitobulinusių Vakarų Europos dailės institucijose, novatoriškų meninių ieškojimų. Čia ir „Ars“ grupuotės nariams būdinga į jausminę ekspresiją linkusi tapyba, ir logiška kompozicijos konstrukcija besiremianti neotradicionalistinė Stasio Ušinsko ir jo aplinkos kūryba.
Kauno meno mokyklos aplinka buvo atviresnė meniniams ieškojimams, o 1919 m. atkurtame Vilniaus universitete, gavusiame Stepono Batoro vardą, vyravo nuosaikesnė, į neoklasiką linkusi dailės stilistika, kurios vyravimas Dailės fakultete atspindėjo universiteto bendruomenės siekį skirti dėmesį istorijai ir tradicijų tąsai.
Planuojama, jog paroda veiks iki kitų metų pavasario. Į ją lankytojai galės patekti tik užsiregistravę iš anksto, nes ekskursijos vedamos „Tartle“ dailės istorikų mažomis grupėmis. Pandemijos laikotarpiu jos bus organizuojamos atsižvelgiant į visas saugumo rekomendacijas. Parodos kuratorės – Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.
