Apie tai prezidentas ketvirtadienį kalbėjo išskirtiniame interviu TV3 laidai „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“.
Prezidente, ar per pastarąsias kelias savaites turėjote galimybę bent telefonu aptarti tuos politinius įvykius, kuriuos sukėlė TS-LKD lyderiai? Turiu omenyje Gabrielių Landsbergį ir Ingridą Šimonytę.
Labai teisingai pasakėte – tai buvo TS-LKD surežisuota ir atlikta melodrama ar drama. Jie apie savo šios dramos tikslus manęs neinformavo. Ir, tiesą sakant, šioje dramoje jau ir taip per daug veikiančiųjų asmenų, aš tikrai turiu, kuo užsiimti šiuo metu.
Reikia intensyviai ruoštis NATO viršūnių susitikimui, Lietuvoje viešėjo Vokietijos prezidentas, sulaukiau Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos skambučio su labai įdomiu pasiūlymu Lietuvai glaudinti mūsų karinį bendradarbiavimą. Kol kas negaliu plačiau apie tai kalbėti, nes reikia įvertinti ir mūsų galimybes.
Procesas vyksta, manau, kad šios politinės situacijos sprendimo algoritmai yra, jie visiems žinomi, šiuo metu apie juos daug rašoma viešojoje erdvėje. Manau, kad sprendimai bus surasti, Lietuva toliau gyvuos, kurs ir eis pažangos keliu.
Prezidente, minėjote savo pokalbį su Lenkijos prezidentu Duda. Sakėte, kad negalite atskleisti jokių detalių. Paklausiu visiškai bendrai. Ar gali būti, kad Lenkija svarstytų galimybę turėti Lietuvoje savo karinius pajėgumus?
Kalbame apie glaudesnį bendradarbiavimą saugumo karinėje srityje. Kokia forma ir kaip – taip, mums dar reikia tai apsvarstyti.
Ar tai gali būti bendras dalinys ar kažkas?
Mes galime kalbėti apie įvairius modelius. Tai gali būti rotaciniai, nuolatiniai modeliai. Turbūt suprantama, kad pradedame nuo pradinių bendradarbiavimo formų ir po to norėsime gilinti tą bendradarbiavimą.
Tiesą sakant, aš labai tuo džiaugčiausi, nes mes tikrai pasiekėme gerą santykių su Lenkija dinamiką ir karinėje, saugumo srityje, ypatingai dabartinėmis aplinkybėmis pasinaudoti šiuo puikiu įdarbiu būtų tikrai prasminga.
Ar daugiau Lenkijos Lietuvoje būtų vienas iš strateginių Lietuvos tikslų?
Manyčiau, kad tikrai taip. Nematau čia jokios kontradikcijos su kitais mūsų tikslais, konkrečiai bendradarbiaujant su Vokietija. Šioje vietoje teko įdėti nemažai pastangų, kad grįžtų normalus bendradarbiavimo tonas, temperatūra. Vizitas patvirtino, kad yra visiškai geranoriškas nusiteikimas iš Vokietijos pusės dirbti toliau. Būtų neracionalu tam trukdyti.
Dėl Vokietijos brigados Lietuvoje. Ar galėtumėte reziumuoti dabartinį statusą?
Iš tikrųjų, kaip pasakė Vokietijos prezidentas, apie tai su juo kalbėjome tete-a-tete susitikime, jie laukia mūsų sprendimo įgyvendinimo ir jie puikiai žino mūsų planus dėl Rūdninkų, Ukmergės, Panevėžio, Klaipėdos. Jie mato, kad mes dedame pastangas ir adaptuosis, prisiderins prie mūsų sprendimų puikiai suprasdami, kad mes kuriame infrastruktūrą ne tam, kad ji stovėtų tuščia.
Vien faktas, kad mes darome darbus, o jie tuos darbus vertina teigiamai, yra tam tikras garantas, kad Vokietijos karių čia rasis vis daugiau ir daugiau. Tikiuosi, kad įgyvendinus viską iki galo galėsime vėl konstatuoti situaciją ir pasakyti, kad komunikatas gali būti įgyvendintas visu 100 proc., nes jis taip ir numato.
NATO viršūnių susitikimas. Daug vilčių visuomenėje, kurios dauguma remia Ukrainos pastangas tapti NATO nare. Ar šis susitikimas, žinant visus lūkesčius, nebus nuviliantis ta prasme, kad Ukraina neišgirs nieko konkretesnio?
Aš manau, kad mes truputį kaitiname situaciją. Nežinau, ar dėl to, kad Lietuva yra viena iš karščiausių Ukrainos rėmėjų. Vokietijos prezidentas sakė – mes tikrai žavimės jūsų visuomenės vieningumu remiant Ukrainą, ko galbūt nėra kitose ES valstybėse.
Be jokios abejonės, lūkesčiai yra dideli, tačiau supraskime viena. Vilniaus viršūnių susitikimas nereiškia, kad Vilnius priiminės sprendimus. Vilniaus viršūnių susitikimas reiškia, kad sprendimus priims 31, galbūt ir 32 valstybės. Šiandien pasakyti, kad visos jos yra už tai, kad sprendimas dėl Ukrainos pažangos NATO kelyje būtų 105 proc., taip nėra.
Šiandien pati Ukraina supranta, kad sprendimas dėl visiškos narystės Vilniaus viršūnių susitikime yra neįmanomas, nes šalis yra kare. Reiškia, natūraliai kyla klausimas dėl 5-ojo straipsnio aktyvavimo. Ir tada mes kalbame apie tai, ką mes galime padaryti, kad Ukrainos lūkesčiai nebūtų nuvilti.
Ukrainos lūkestis yra išgirsti ne tai, ką mes 15 ar 16 kartų sakėme, kad NATO durys yra atviros, o sukurti, pirma, tam tikrą saugumo garantijų mechanizmą. Antra, įvertinti perspektyvą ir sukurti tam tikrą institucinę aplinką Ukrainos artėjimui link NATO – tarybos ar komisijos forma.
Manau, kad šiuo požiūriu, mano lūkestis didžiausias yra, kad mes žengsime žingsnį toliau nei Madrido viršūnių susitikimas, kaip ir žengsime žingsnį toliau kitose srityse – priešakinės gynybos įgyvendinimo, regioninių gynybos planų patvirtinimo, gynybos išlaidų finansavimo klausimu. Jeigu mes vertiname visą mūsų uždavinių ratą kaip kompleksą, o ne tik paimame vieną iš elementų, Vilniaus viršūnių susitikimas turi puikią progą tapti tokiu pat istoriniu, kaip ir buvo Madride.
Ir gal užteks jau meluoti žmonėms ? Šiais laikais nereikia nei tankų nei patrankų kad užkariauti valstybe. Gal aukštas ir gražus pasakytų ką veikia Lietuvoje žydų kompanija Black Rock ?
