LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Praėjus 40 metų nuo tos dienos, kai buvo pirmą kartą paskambinta mobiliuoju telefonu, panašesniu į plytą, laikas pagalvoti apie mobilųjį laikrodį arba akinius. O paskambinti neužilgo galėsime net savo namų apyvokos daiktams. Taip teigia naujųjų technologijų specialistas, Vilniaus universiteto dėstytojas, LRT.lt portalo projektų vadovas Džiugas Paršonis.
Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos duomenimis, pernai visame pasaulyje buvo apie 6 mlrd. mobiliojo ryšio klientų, tuo metu, kai pasaulyje žmonių gyveno apie 7 mlrd. Pasak naujųjų technologijų specialisto D. Paršonio, per labai trumpą laiką mobiliuosius telefonus turės absoliučiai visi pasaulio gyventojai.
Juos greitai „turės“ netgi mūsų daiktai, kuriuos tokiu būdu galėsime valdyti ir prižiūrėti. „Dabar šita sritis yra pati naujausia, iš visų technologijų apie ją yra daugiausia šnekama, t.y. apie „daiktų internetą“ – mobilųjį internetą“, – sako naujųjų technologijų ekspertas.
Apie mobiliųjų technologijų praeitį ir ateitį ir tai, kaip „Facebook`as“ ketina įsibrauti į mūsų telefonus ir sekti kiekvieną mūsų žingsnį, su D. Paršoniu kalbėjosi LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai.
Prieš 40 metų buvo pirmą kartą paskambinta mobiliuoju telefonu. Įdomu, kaip jis atsirado Lietuvoje?
Tikslios datos nepasakysiu – reikėtų pasižiūrėti. Žinoma, Lietuvoje mobilusis ryšys atsirado gerokai vėliau. Iš pradžių telefonai buvo net labai nepanašūs į dabartinius, mūsų turimus telefonus, netgi tinklas buvo visiškai kitoks. Jeigu pamenate, bendrovės „Comliet“, kuri pirma pradėjo diegti mobilųjį ryšį, telefonai buvo kitokie, netgi apmokestinimas buvo kitoks – atsiliepęs, o ne skambinantis žmogus mokėdavo už skambutį ir t. t. Tačiau mes šituos dalykus baigiame pamiršti.
Tuo metu (dar labai gerai atsimenu) pirmieji telefonai man labiausiai priminė filmą „Wall Street“. Buvo galima suprasti, kad tai – bankininkų daiktas. Praėjo ne tiek daug metų ir mes nebeįsivaizduojame savęs be šito įrankio tarsi marškinių be sagų. Dabar tai visiška kasdienybė, o neseniai buvo tikras „kosmosas“.
Regis, 1990-ųjų pradžioje mes gavome pirmuosius „Comliet“ telefonus. Jie buvo iš dviejų dalių: viena dalis didelė, kita – lyg akumuliatorius. Bandėme išlydėti rusų kariuomenę, nuvažiavome už Vilniaus, ieškojome ryšio, bet niekaip negalėjome pagauti. Mėginome tiesiogiai prisijungti prie eterio, bet nelabai pavyko, nes dar nebuvo tinkamo ryšio.
Žinoma, nuo to laiko daug kas pasikeitė. Dabar keli operatoriai apima beveik visą Lietuvos teritoriją. Mes daug kur galime naudotis ne tik balso ryšiu – šiuo metu kaip tik paskelbta, kad duomenų ryšys aplenkia balso ryšį. Kitaip tariant, žmonės telefonais perduoda daugiau duomenų: ar internete naršo, ar žaidimus žaidžia, ar programėlėmis naudojasi. Taigi šis srautas netgi pralenkia balso srautą. Vadinasi, jie jau žengia į visai kitą, skaitmeninę erdvę.
Mobiliojo telefono tėvu vadinamas Martinas Cooperis, jam, beje, dabar 85-eri. Kaip buvo sukurtas mobilus telefonas? Ar, kaip ir dėl daugumos naujovių, turėtume dėkoti karo pramonei?
Taip, iš esmės komunikacijos priemonės karo pramonėje visada buvo vienos iš svarbiausių. Analizuodami mūšių, karų istorijas, mokslininkai matė, kad pirmoji sėkmės ar nesėkmės priežastis buvo kariuomenės komunikacija. Taigi mobiliojo ryšio labai reikėjo karo pramonei, ypač ryšio tarp laivų ir kranto. O šitoje srityje vykdyti tyrimai ir diegti sprendimai ilgainiui tapo įdomūs verslui, ir taip ėmė rastis pirmosios medijos.
Gal mes ne veltui gimtadieniui pasirinkome pirmojo skambučio datą. Jeigu ieškotume datos, kada padarytas išradimas, jos nerastume: prielaidas išradimui sukuria atskiros technologijos, todėl nėra taip svarbu, kas pirmas kažką sukūrė.
Pirmieji telefonai, pvz., „Motorola DynaTAC“, tikrai buvo labai dideli: 30 mikroschemų, 20 cm ilgio. Žinoma, dabartiniame telefone mikroschemų daugiau, bet jos mažytės. Tačiau dabar jau kalbama, kad dabartinis formatas gerokai per didelis ir laikas galvoti apie laikrodį arba akinius.
Skaičiau, kad iš pradžių net nebuvo svarstoma apie komerciją – telefonai buvo skirti verslininkams, o visuomenei jie tapo prieinami kiek vėliau. Kada įvyko lūžis, kai kiekvienas žmogus galėjo nusipirkti telefoną?
Manyčiau, lūžis atėjo iš Europos, kur pradėjo plisti GSM technologija. Ji lengviau tiražuojama ir GSM telefonai labai greitai paplito. Technologijos greitai atpinga, nes atsiranda daug gamintojų, plečiama pramoninė gamyba.
Iš pradžių daugumai buvo keista matyti gatvėse mobiliaisiais telefonais besinaudojančius žmones. Bet kai mobiliųjų telefonų buvo matyti vis daugiau, kažkas ėmė naudoti darbe, kažkas – namuose, žmonės prie tos minties po truputėlį priprato ir taip įvyko lūžis.
Pvz., dabar tikra egzotika palydoviniai telefonai. Jie labai brangūs, todėl jais naudojasi kokie milijonieriai, plaukiojantys savo jachtomis Viduržemio jūroje, ar kokie naftininkai. Tačiau labai galimas dalykas, kad (gal ir visai kokiu kitu būdu) toks pasaulinis ryšys taip pat nelabai toli nuo mūsų.
Mobilusis telefonas telpa į delną, yra be jokio laido, jį turime beveik kiekvienas. Džiugai, ar gali populiariai paaiškinti, kas yra mobilusis telefonas, koks jo veikimo principas?
Signalo perdavimo metodai, priemonės yra įvairios. Kai žmogus suprato, kad gali sugeneruoti signalą ir pasiųsti į eterį bangomis, ne veltui nuo telefono nukrypo į radiją ir televiziją. Visos šios technologijos labai susijusios. Mes visais atvejais siunčiame signalą radijo bangomis, radijo dažniais ir gauname jį kitais aparatais: nesvarbu, ar tiesiogiai iš aparato, ar per tarpines stotis, kurių aplink labai daug.
Dabar jau kalbama apie vadinamąjį „daiktų internetą“. Kitaip tariant, kadangi jau visi turime mobiliuosius telefonus (milijardas dar liko, bet čia jau turbūt mėnesio reikalas), laikas pradėti pirkti mobiliuosius telefonus šaldytuvui, televizoriui, lesyklėlei. Tokia išmaniųjų namų koncepcija egzistuoja jau labai seniai.
Apie ją ir kalbama labai seniai. Vis dėlto ji buvo brangoka arba trūko kažkokių grandžių. Galbūt tas grandis galėtų užpildyti mobiliosios technologijos. Mes galėtume susisiekti ir „kalbėtis“ ir su daiktais, t. y. bendrauti, valdyti juos, prižiūrėti. Ši sritis yra naujausia, apie ją daugiausia šnekama.
Jūs paminėjote milijonierius, plaukiojančius Viduržemio jūroje ir turinčius galimybę bendrauti per palydovą. O mes bendraujame radijo bangomis. Tai reiškia, kad, jei skambinu už sienos esančiam kolegai, mano skambutis pirmiausia nueina kažkur į dangaus erdves ir paskui nusileidžia į žemę – eina horizontaliai?
Dažniausiai horizontaliai eina iki tam tikros vietos, o toliau – kabeliais. Kai kuriais atvejais eina ir palydoviniu būdu, bet palydovas dažniausiai brangesnis. Taigi paprastai ryšys eina tiesiogiai šviesolaidiniais kabeliais, nutiestais vandenyno dugnu.
Kol kas palydovinis ryšys nėra toks pigus, kad galėtume jį naudoti kasdien. „Iridium“ tinklas, milijonierių jachtininkų telefonai vis dar už mūsų vartojimo ribų. Tačiau kai kas, pvz., tyrinėtojai, juos naudoja. Žinoma, tai brangu, bet iš kokios Gobio dykumos paskambinti irgi reikia, o artimiausia ryšio zona – už šimtų kilometrų. Taigi tam naudojamas palydovinis ryšys.
Mus visus sieja internetas, telefonas, įvairios technologijos. Tačiau pakaktų nedidelio elektros sutrikimo ir... kas tada? O jei kas nors nutiks kosminiams palydovams? Dings visa informacija, duomenys?
Kol kas taip būna, kai žmonės per šventes, skambindami vieni kitiems, perkrauna tinklą. Tada jie staiga lieka be ryšio ir labai susinervina. Tačiau kuo svarbesnį vaidmenį žmonių gyvenime tos technologijos užims, tuo tinklai taps atsparesni, tarkim, turės atsargines versijas. Vienas galbūt naudosis radijo bangomis, kitas, jeigu radijo bokštai nustos veikti, kabeliais ir t. t. Manau, ši problema laikina.
Turiu labai šviežią naujieną, susijusią su jūsų pastaba apie nuolatines mūsų sąsajas. Bendrovė „Facebook“, valdanti labai populiarų pasaulyje socialinį tinklą, paskelbė naujieną apie sprendimą, kaip šį tinklą naudoti mobiliuosiuose telefonuose. Programėlė pavadinta „Facebook Home“. Ji perima pagrindinį telefono ekraną – visą telefoną tarsi paverčia vienu įrenginiu, skirtu bendrauti socialiniame tinkle.
Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad visą laiką, kad ir kur bus, žmogus nuolat bus su draugais jau nebe perkeltine prasme. Tas telefonas žino, kur jūs esate, ką veikiate. Tai toks visuotinis prisijungimas.
Ar tai gerai?
Be jokios abejonės, bus labai daug diskusijų. Yra daug jaunų žmonių, kurie to labai geidžia ir tuo naudosis. Yra žmonių, kurie į tai žiūri labai atsargiai. Yra žmonių, kurie bando žiūrėti, kur link judama. Manau, kad daugiausia nuogąstavimų ir prieštaravimų bus dėl privatumo: tai visiško sekimo sistema ir visi duomenys eina vienai bendrovei. Man atrodo, tai nėra gerai ir ES jau seniai apie tai galvojama.
Jeigu aš nesu prisijungusi „Facebook“, tuo metu tarsi šiame tinkle nedalyvauju. Bet, jei mano draugai bus prisijungę, ir mano duomenys tuo metu bus kai kam atviri?
Taip. Tai praktiškai visiškas privatumo atsisakymas.
Klausytojai teiraujasi, kas sumoka už galimybę nemokamai kalbėtis „Skype“?
„Skype“ yra technologija, kuri balsą perduoda internetu. Galimybė kalbėtis nemokamai yra todėl, kad mes už internetą mokame fiksuotą mėnesinį mokestį, o atskirai sujungimo, išjungimo ar duomenų perdavimo mokesčiai retai egzistuoja.
„Skype“ yra toks sumanus būdas paimti balsą ir pasiųsti jį kaip interneto duomenis. Kitaip tariant, „Skype“ tiesiog naudoja mūsų abonentinį mokestį, kurį mes mokame už interneto ryšį, ir perduoda balsą. Taigi už patį internetą mes mokame, tik nėra atskiro mokesčio už minutes. Tai galioja ir vaizdo pokalbiams, jei pakankamas tinklo pralaidumas.
Dažnai sakoma, kad mobilieji telefonai kelia didelį pavojų sveikatai. Prancūzų mokslininkų tyrimai parodė, kad vaiko galvutėje elektromagnetinė energija intensyvesnė nei suaugusiojo, nes vaiko galva mažesnė, organizme daugiau vandens ir per jį elektromagnetinė energija, radiacija sklinda lengviau. Švedai mano, kad bent jau iki 7–8 metų, o geriausia – apskritai iki 16 metų, nereikėtų leisti vaikams kalbėti mobiliaisiais telefonais.
Iš tikrųjų mes neturime patvirtintų, tikslių duomenų ir turėkime galvoje, kad jeigu tikrai žinotume, jog tai kenkia, sukelia ligas, tikrai to dalyko nenaudotume, uždraustume arba ribotume taip, kaip ribojame kitas kenksmingas medžiagas.
Vis dėlto, nors duomenų kol kas neturime, tai nereiškia, kad nuogąstavimai nėra pagrįsti arba kad galime piktnaudžiauti. Taigi patariama naudoti laisvų rankų įrangą, ypač kalbantis ilgiau. Kai kalbame pusvalandį, įkaitusį telefoną laikyti prie smilkinio net ir nepatogu. Be to, vietoj laisvų rankų įrangos galima įsijungti garsą.
Kalbant apie vaikus, verta prisiminti – kas per daug, tas nesveika, nors kartais ir labai sunku atimti iš vaiko žaidimą. Vis dėlto vaikai daug geriau už mus telefonus perpranta ir mėgsta.
Šiandien telefonu fotografuojame, klausomės muzikos, naudojamės elektroniniu paštu. Kas dar mūsų laukia?
Pirmiausia, navigacija. Mes ją jau turime, bet ji bus su papildomu „sluoksniu“. Ne kartą kalbėjome apie sparčiai besiskverbiančią išplėstinę tikrovę, kai realiai matomą vaizdą galima užkloti, papildyti tuo, ką gauname iš interneto. Taigi tikriausiai mes internetą ištrauksime ir užklosime ant vaizdo, kurį matome realiame gyvenime. Tačiau visų dalykų, kurie bus, nuspėti neįmanoma.
