Naujuoju „Manijos Moksleivių krepšinio lygos“ direktoriumi tapo Martynas Račkauskas, kuris pakeitė prieš mėnesį postą palikusį Dainių Čiuprinską.
34-erių metų M. Račkauskas Moksleivių lygoje jau dirbo prieš penkerius metus, o dabar sugrįžta su naujomis ambicijomis ir tikslais. M. Račkauskas per savo karjerą dirbo Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF) ir organizavo tokius projektus, kaip 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionatas, 2012 metų Europos šešiolikmečių ir aštuoniolikmečių pirmenybes, septyniolikmečių pasaulio čempionatas ir 2013 metų devyniolikmečių merginų pasaulio čempionatas.
M. Račkauskas baigė tuometinę Lietuvos kūno kultūros akademiją (dabar Lietuvos sporto universitetas), dirbo Kauno Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje ir Šiaulių krepšinio akademijoje „Saulė“.
2008 metais Kūno kultūros ir sporto departamento jis buvo įvertintas „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.
- Martynai, pristatykite save tiems, kurie apie Jus girdi pirmą kartą?
- Krepšinio pasaulio žmonėms pasakyčiau, kad krepšinio srityje dirbu jau daugiau nei 10 metų. Esu matęs ir aukščiausio lygio krepšinį, bet ir žinau kaip žaidžia 10 metų vaikai. Nelaikau savęs ekspertu to kas vyksta aikštelėje, bet neblogai išmanau tai kas vyksta aplink, už, virš, po ir iki aikštelės.
- Kodėl pasirinkote darbą Moksleivių krepšinio lygoje? Kas tai lėmė?
- Pirmiausia, manau, kad tai reikšmingas įvertinimas ir vertinu taip kaip man parodytą pasitikėjimą. Šiuo atveju rinkausi ne aš, o pasirinko mane. Aš gauto pasiūlymo ilgai nesvarsčiau.
- Kokias šiuo metu matote didžiausias Moksleivių lygos problemas?
- Ypatingų problemų, reikalaujančių neatidėliotinų sprendimų, aš negalėčiau įvardinti. Sakyčiau labiau reiktų pasidžiaugti esama struktūra ir rezultatais. Manau, kad bus iššūkis išlaikyti viską esamame lygyje. Tačiau, kai klausiate apie problemas, man regis, kad mokyklos dalyvaudamos MKL čempionatuose turi per daug išlaidų transporto paslaugoms. Reikės ieškoti sprendimų, kaip tas išlaidas sumažinti ir sutaupytas lėšas sporto mokykloms panaudoti krepšininkų rengimo procesams finansuoti.
- Kokias matote didžiausias pačių jaunųjų krepšininkų problemas ir teigiamus dalykus?
- Sunku taip apibendrinti, nes kiekvienas žmogus yra individualus. Visų pirma, jaunimas yra gimęs laisvoje šalyje ir dėl to yra drąsesnis ir laisvesnis. Be to, jis geriau moka užsienio kalbas. Jam atviros visos durys ir prieinama daug daugiau informacijos, todėl jis turi labai didelę pasirinkimo laisvę. Taip pat vyksta daug įvairių stovyklų, individualių treniruočių programų, kurių dėka taip pat galima pagerinti krepšinio žaidimo įgūdžius.
Visa tai yra, tačiau, dėl to niekas neatšaukė sunkaus ir disciplinos reikalaujančio darbo treniruotėse. Vis tiek reikia mesti metimus, norint pagerinti metimą, šokiti į viršų, norint pagerinti šuolį ir t.t. Tik šiais laikais gal yra daugiau mokslo ir žiniomis pagrįstos informacijos. Su retomis išimtimis, manau, jaunimas šiandien stokoja to užsispyrimo ir noro ilgai ir kantriai dirbti savarankiškai. Kita vertus, man regis, netolimos ateities problema bus gebėjimas būti čia ir dabar. Tai būdinga ne vien krepšininkams, tačiau pastebiu, kaip vis dažniau žmonių akys krypsta į išmaniuosius įrenginius, kuriuose siūloma virtuali tikrovė nustelbia tikrąją realybę, todėl vėliau sunku sukaupti dėmesį į tai, ką sako treneris ar komandos draugas ir kas vyksta aikštelėje.
Dar noriu pastebėti, kad jaunimas mažai laiko praleidžia lauke. Retai kur pamatysi grupę vaikų kieme savo malonumui žaidžiančius futbolą, kvadratą, tinklinį ar krepšinį. Neatsimenu, kada paskutinį kartą mačiau mergaites šokinėjančias per gumą. Visa tai tik iš pirmo žvilgsnio nereikšminga, tačiau tokie žaidimai lauke formuoja fizinius ir socialinius įgūdžius, kurie vėliau labai reikalingi kryptingai mokantis kokios nors sporto šakos.
- Ką per pirmus darbo metus labiausiai norėtume nuveikti?
- Svarbus mano pirmo sezono, kaip MKL direktoriaus darbo akcentas bus ir naujas MKL čempionatas, kuriame rungtyniaus vaikinų jaunimo komandos. Per pirmus metus taip pat noriu suformuluoti pasiūlymus mokykloms dėl transporto išlaidų mažinimo, pakeisti kai kuriuos varžybų nuostatus, pateikti pasiūlymus, kad sporto mokyklų komandos aktyviau dalyvautų trys prieš tris krepšinio varžybose.
Manau, kaip vadovas turėsiu suformuluoti MKL viziją, misiją ir tikslus artimiausiems penkeriems metams, nes, man regis, organizacija jau tiek išaugo ir yra tokia svarbi bendroje Lietuvos krepšinio sistemoje, kad turi turėti ne menamą, o aiškiai suformuluotą kryptį ir tikslus, kaip tai pasiekti.
- Kokiais esamais darbais džiaugiatės?
- Noriu pasakyti, kad mes galbūt kartais neįvertiname to, ką turime. Moksleivių lyga, vadovaujant dar Dariui Sarkanui, o ypač - Dainiui Čiuprinskui, iš paprastų moksleivių čempionatų virto viena pirmaujančių jaunimo organizacijų Lietuvoje. Sunku bus rasti kitą tokią moksleiviams skirtą varžybų sistemą, kuri būtų tokia ilgalaikė ir teisinga, kad tiek daug rungtynių būtų transliuojama internete, kad, galų gale, aštuoniolikmečių krepšinio finalą transliuotų viena nacionalinių televizijų.
Trumpiau tariant, krepšinį žaidžiantys vaikai ir paaugliai turi tikrai išskirtinį čempionatą ir tai džiugino mane kol nedirbau MKL. Dabar privalėsiu dirbti taip, kad viskas tik gerėtų.
- Ar skatinsite, kad mokyklos žiūrėtų į kokybę, o ne kiekybę?
- MKL yra čempionatų sistema, kurios dėka krepšinio mokyklos aikštelėje išsiaiškina, ar jų taikoma viena ar kita filosofija, darbo metodai, kompetencija yra pranašesnė ir teisingesnė. Mūsų uždavinys yra užtikrinti, kad visa tai vyktų sklandžiai ir pagal taisykles. Aš esu tos nuomonės, kad krepšinio mokyklos pačios geriau žino, kuria kryptimi joms eiti, nes vis tiek visų mūsų galutinis tikslas vienodas. Iš mūsų sistemos privalo išeiti krepšininkai, pasiruošę žaisti suaugusiųjų krepšinyje.
- Kiek Jums pačiam teko susiduri su Moksleivių krepšinio lyga?
- Iki 1997 metų pats žaidžiau Kauno krepšinio mokyklos komandoje, vėliau, tiesa trumpai, dirbau Moksleivių krepšinio lygoje. Dirbdamas A. Sabonio krepšinio centre, o vėliau ir Šiaulių krepšinio akademijoje „Saulė” buvau atsakingas už visų šių mokyklų komandų dalyvavimą MKL čempionatuose. Kitaip tariant, man tai nėra kažkokia nežinoma sfera, manau, kad esu gana nuodugniai susipažinęs su Lietuvos moksleivių krepšinio lyga.
- Didelė dalis Moksleivių lygos žaidėjų sudaro Lietuvos įvairaus amžiaus šalies rinktinių pagrindą. Kaip vertinate jų pasirodymus? Ko trūksta?
- Aš su jaunimo rinktinėmis, kaip komandos vadovas, į įvairius čempionatus kasmet važiuoju jau nuo 2007 metų. Man atrodo, kad jaunimo amžiaus čempionatus reikia žiūrėti, kaip į mokymo ir tobulėjimo procesą, o ne tik vertinti galutinį rezultatą. Žinoma, aš suprantu, kaip svarbus tiems, kas būna komandoje čempionato metu, tas rezultatas, tačiau tai labiau laikina sėkmė ar nesėkmė. Atvirai pasakius, galutinis rezultatas neretai priklauso nuo vienintelių rungtynių, kurios žaidžiamos ketvirtfinalio etape, todėl, grįžę iš jaunimo čempionatų, negalime sakyti, kad pas mus viskas idealu ir nereikia panikuoti, jei grįžtame be medalių.
Aš pasigendu ramaus, objektyvaus, kolegiško rezultatų aptarimo po čempionatų. Turėtų vykti rinktinės trenerių konstruktyvi diskusija su treneriais, kasdien dirbančiais su jaunais žaidėjais. Privalu aiškintis, kur yra mūsų trūkumai ar privalumai, į ką reiktų atkreipti dėmesį sezono eigoje.
