Jei valstybė nustotų mokėti pašalpas bedarbiams, o jie siektų užsidirbti atlyginimą, tada Naujojoje Akmenėje būtų įmanoma plėtoti siuvimo verslą, – įsitikinusi mieste siuvyklą uždariusi verslininkų šeima iš Mažeikių. Tačiau jų įdarbintos akmeniškės jautėsi vergaujančios ir dėl to kaltino darbdavius.
Optimistiniai planai nepasitvirtino
Naujojoje Akmenėje siuvimo darbų ėmusis UAB „Rosoka“ išsilaikė kelis mėnesius.
„Į Akmenės kraštą atėjome su optimistiniais planais, bet jie nepasitvirtino, tad nebenorime ir nereikia“, – įmonės savininkai tvirtino „Šiaulių kraštui“.
Verslininkai sako, kad daug įdarbintų ir įgūdžių įgavusių siuvėjų ėmė trauktis iš darbo. Kam atsirado sveikatos problemų, kas apsisprendė uždarbiauti užsienyje, o naujų darbininkių „Rosoka“ neberado.
Darbas iki vidurnakčio
Pirmosiomis „Rosokos“ siuvyklos Naujojoje Akmenėje gyvavimo savaitėmis šios bendrovės darbininkės ėmė kreiptis į „Šiaulių kraštą“ ir pasakoti apie savo darbo sąlygas, gaunamą atlygį.
Siuvėja atnešė į redakciją iš UAB „Rosoka“ gautą pažymą apie darbo užmokestį. Nurodyta, kad per mėnesį dirbo 160 valandų ir gavo 250 litų algą.
Tiek – už kasdienį triūsą. Oficialiai nuo aštuntos valandos ryto iki penktos valandos vakaro.
„Iš tikrųjų dirbame ilgiau, nes spaudžia darbdavys, – teigė moteris. – Jis prieš darbo pabaigą pasirodo ir stebi, kuri siuvėja pirmiausia pakils eiti namo. Ir moterys stengiasi ilgėliau likti prie siuvimo mašinų“.
„Įdomiausia, kad šeimininkas neverčia dirbti viršvalandžių, bet tai daryti spaudžia psichologiškai, – pasakojo dar kita darbininkė. – Juk jeigu taip nebūtų, tai ar darbdavys stebėtų mus ir iki vidurnakčio. Užrakintų duris – ir namo“.
Moterys sakė siuvyklos šeimininkui, kad sunku už tokias algas išlaikyti šeimas. O išgirsdavo tą patį pasiūlymą: „Reikia daugiau dirbti“.
Pasiryžo dirbti eksperimentui
Į redakciją kreipėsi ir moteris, turinti apie dešimties metų siuvėjos darbo patirtį. Ją išgąsdino iš Darbo biržos gautas siuntimas įsidarbinti į tą siuvyklą, kur mokamas mažesnis, negu minimalus atlyginimas.
Bedarbė tose pačiose patalpose yra dirbusi apie pusmetį, – kai veikė UAB „Duiteksas“ siuvykla. Kai ši bendrovė užsidarė, tokios pat veiklos ir tose pačiose patalpose ėmėsi „Rosoka“. Taip pat ėmėsi siūti darbinius drabužius, už kuriuos nustatė tokius pat mažus įkainius.
„Taip yra galbūt todėl, kad darbdaviai žino, jog Naujojoje Akmenėje yra daug darbo ieškančių moterų ir besidžiaugiančių kiekvienu litu, tad jaučiasi galintys jas išnaudoti“, – svarstė patyrusi siuvėja.
Ji parodė pažymą apie atlyginimą „Duitekse“ per aštuonis mėnesius. Dukart jis viršijo po per 400 litų, tiek pat kartų – tik po 100 litų, o likusioji pusė – po daugiau kaip 200 litų. Kai dirbta kasdien mažiausiai nuo ryto iki vakaro. Tai užfiksuota tabeliuose nurodant dirbtas valandas.
O tie 400 litų atlyginimai sumokėti tada, kai dirbdavo naktimis, užtrukdavo ir visą parą. Siuvėja mena 30 valandų ištisinį darbą, nes darbdavys norėjo išvengti baudos ir pateikti iki nurodyto termino reikiamą užsakytos produkcijos kiekį. O už tiek laiko uždirbta 40 litų.
„Iš alinančio darbo grįždavome namo beveik kaip zombiai, o po kelių valandų miego – vėl į siuvyklą“, – mena darbininkė. – Bet nebenoriu žaloti sveikatos, uždirbinėti kažkam pinigus“.
Moteris mano turinti gerą kvalifikaciją, nes kelerius metus yra dirbusi Naujojoje Akmenėje esančioje kitoje siuvykloje, kur buvo tokie įkainiai, jog kas mėnesį uždirbdavo ir po tūkstantį litų ar net šiek tiek daugiau.
„Darbą siūlančiuose skelbimuose nurodoma, kad „Rosokoje“ uždarbis irgi tūkstantis litų, bet vargu ar man tiek mokės, – mano siuvėja. – Bet aš pasirašysiu darbo sutartį, o po mėnesio pasiimsiu pažymą apie uždarbį ir atnešiu parodyti į redakciją. Tai bus eksperimentas“.
Darbo birža stūmė į ratą
Siuvėjos specialybę turinti dar viena Naujosios Akmenės gyventoja irgi bijojo „Rosokos“. Kai atėjo čia – jai leido pabandyti siūti. Pajėgė uždirbti po litą per valandą. Suskaičiavo, kad per mėnesį tektų dirbti apie 170 valandų, tad uždirbtų 170 litų.
Moteris pripažįsta, kad jos įgūdžiai menki. Nes nedaug tėra prie siuvimo mašinos dirbusi. Ir specialybės mokėsi ne profesinėje mokykloje, o tik kelis mėnesius trukusiuose kursuose.
Akmeniškė svarstė: menki darbininkės sugebėjimai tenkina darbdavius, nes Naujojoje Akmenėje siuvyklų įkainiai tokie maži, jog jose ir lėtai dirbantis žmogus vis tiek yra naudingas.
Moteris antri metai iš Darbo biržos gauna siuntimus įsidarbinti tik į siuvyklas. Jei atsisakyų, tai netektų socialinių garantijų.
Darbo biržoje prašė siųsti kur nors dirbti valytoja ar viešuosius darbus. Bet sužinojo, kad jei bedarbis turi specialybę, tai turi būti siunčiamas į tokių darbininkų ieškančią įmonę.
„Tarkim, ištversiu nustatytą laiką pusdykiai dirbdama „Rosokoje“, o paskui vėl registruosiuosi Darbo biržoje, ir ji vėl siųs į „Rosoką“ – toks užburtas ratas“, – sakė Naujosios Akmenės gyventoja.
Ji suskaičiavo, kad su uždarbiu „Rosokoje“ turėtų teisę gauti socialinę pašalpą. Ir abejoja, ar dar yra tokių valstybių, kuri socialinėmis pašalpomis remtų dirbantį žmogų.
Darbdavys jautėsi teisus
Mažeikiuose registruotos UAB „Rosoka“ savininkas ir direktorius Robertas Kalkius pačioje veiklos pradžioje Naujojoje Akmenėje jautėsi teisus dėl sudaromų darbo sąlygų ir uždarbio.
„Būčiau kaltas tada, jei darbininkės sakytų, jog jos prastovi, nes trūksta medžiagų, sugedusios siuvimo mašinos, – teigė darbdavys. – Tačiau sudarau tinkamas darbo sąlygas, o darbininkių prašau vienintelio – greičiau dirbti. Juk siuvykloje uždarbis priklauso tik nuo nelengvo darbo greičio“.
Bendrovės direktorius tikino, kad jo pasiūlymai siuvėjoms pasilikti po darbo valandų neprivalomi. Esą darbininkės to nori pačios. Todėl viršvalandžių nefiksuota, papildomai nemokėta.
Per pirmąjį siuvyklos darbo mėnesį darbininkės atliko tik 25 procentus normos, tad ir mažai uždirbo. Toks žemas darbo našumas ir darbdavius, jų žodžiais, veikė skaudžiai finansiškai. Jie tvirtino negalintys padidinti įkainių, nes juos gauna nustatytus iš užsienio. O ten siuvėjos esą dirbančios 100 procentų pajėgumu pagal tokius pat įkainius kokie Naujojoje Akmenėje.
Valdžią laikė smaugike
„Rosokos“ direktorius R. Kalkius tikėjo, kad įdarbintos siuvėjos, kaip pats sakė, prasilauš, tad ims dirbti sparčiau ir uždirbti daugiau. Ir minėjo pavyzdžiu vieną kitą darbininkę, kurių mėnesiniai atlyginimai artėjo prie tūkstančio litų.
„Jei norėtume daugiau, tada reikėtų prašyti valdžios, kad nustotų verslą smaugti, tad nereikėtų mokėti tokių didžiulių mokesčių“, – sakė verslininkas.
Įžvelgė tinginystę
Mažeikiečių šeima pasirinko kurti verslą Naujojoje Akmenėje, nes čia daug bedarbių. Manė, kad čia nebus problemų dėl darbo jėgos.
„O paaiškėjo, kad čia daug žmonių visiškai nenori dirbti, – tvirtino R Kalkius. – Nes jiems geriau yra nedirbti, o būti Darbo biržos klientais ir todėl gauti pašalpas, iš jų pragyventi“.
Ir pateikė pavyzdį, kaip rajono Suaugusiųjų mokymo centro paprašė paruošti porą specialistų dirbti siuvykloje mechanikais. Tačiau neatsirado, kas norėtų mokytis, o paskui užsidirbtų.
Taip pat nesuprantama, kam moteris ima iš Darbo biržos siuntimą mokytis siuvėjos specialybės, ją įgyja, o paskui sako: nemoku, nenoriu šio darbo.
Dar keista, kad kelios moterys atsisakė darbo „Rosokoje“, žinodamos, jog iškart praranda bedarbio statusą, netenka materialinės paramos iš valstybės.
„Nuo pirmųjų dienų mane pradėjo skalbti – kam aš čia išvis pasirodžiau, įkūriau siuvyklą, – sakė mažeikietis. – Mat kai likvidavosi buvusioji siuvykla, tinginėms atrodė, kad viskas bus ramu, gyvens iš valstybės už nieką gaunamų pinigų. Tad – tragedija, kad atsirado siuvykla, kurioje galima užsidirbti“.
Įmonė stabdo veiklą
Visoje šioje istorijoje „Rosokos“ siuvyklos savininkai įžvelgė kuriozą: jie duoda žmonėms darbo, o yra kaltinami. Verslininkų nuomone, todėl, kad nemoka už tai, jog samdomas žmogus atėjo į darbą.
„Bet juk visur pinigus reikia užsidirbti, – sakė R. Kalkius. – Tad ir aš iš verslo gaunu tik centukus, kuriuos reikia taip tinkamai sudėlioti, kad tas verslas kvėpuotų“.
Tad galiausiai rado vienintelę išeitį – atsisakyti verslo Naujojoje Akmenėje. Pernai visame Akmenės rajone tokių sprendimų priimta penkiolika. Tarp verslą nutraukusių – kelios uždarosios akcinės bendrovės, individualios įmonės ir kavinė, veterinarijos vaistinė, žemės ūkio bendrovė.
V. Ruškys
