Paskutiniąją Naujojo Baltijos šokio festivalio dieną vėl buvo parodyta nemažai Lietuvos choreografų darbų. Mažojoje salėje įdomu buvo pamatyti ne tik nedidelės apimties šokio kūrinius, bet ir jauniausią, netrukus profesionalais tapsiančią atlikėjų kartą – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vyresniokus.
Petro Skirmanto kompozicijos jau buvo matytos anksčiau, ir iš viso pirmosios vakaro dalies konteksto išsiskyrė kitokia estetika, kurioje nemaža klasikinio šokio elementų, atlikimo sinchroniškumo būtinybės – to pristigo miniatiūrai „Šokiai vyrams“, kurią atliko baleto artistai Laimis Roslekas, Tomas Ceizaris ir moksleivis Naglis Bierancas; tokį įspūdį lėmė ir nevienodos šokėjų artistinės galimybės – ne visi atlikėjai gali pasigirti tokiu šoklumu, kaip T. Ceizaris, kurio aukštus, elastingus šuolius šį kartą galbūt vertėjo „prislopinti“.
Nauja „Amazonė“ – Kristina Gudžiūnaitė, viena iš perspektyviausių naujųjų šokėjų, pelniusi ne vieną tarptautinio baleto konkurso prizą – gana efektingai įkūnijo kompozicijos pozas; kažkodėl atrodė, kad jai ne visai tinka kiek rėksmingas kostiumas ir juosta ant kaktos – šis apdaras sukurtas kitokio sudėjimo atlikėjai.
Trumpame Loretos Juodkaitės epizode „Varinis gaublys“ pagal gyvai Tomo Dobrovolskio atliekamą muziką išryškėjo bruožai, būdingi šios choreografės braižui: psichologinė koncentracija, judesių sklaidos pobūdis, įdomus, lakoniškas režisūrinis brėžinys.
Godos Laurinavičiūtės „Tiesiog norėčiau sužinoti“ – plastiškas, jautrus, tinkamos trukmės kūrinys, ramiai, santūriai perteikęs muzikinę nuotaiką. Sakydamas, jog iš ant žemės gulinčių šokėjų galiu pripažinti tik Žizel, suprantama, „perlenkiau“ – juk dar yra to paties spektaklio Albertas, be to, „Miegančiosios gražuolės“ Aurora etc., taip pat ir šiuolaikinio šokio kūriniai, sugebantys argumentuoti tokį pasirinkimą. Šiame kūrinyje įdomiai atrodė raibuliuojantys vienas kitą sekantys monologai „gulomis“, kurių judesiai leidžia pajusti kūrėjo sumanymą ir tampa reikalingu struktūriniu kompozicijos elementu.
Linos Puodžiukaitės sukurti „Balsai“ taip pat pasirodė muzikalūs, su įdomiomis lėtesnių ir greitesnių elementų kombinacijomis, išryškinančiomis judesio kaip kaitos būvio atspalvius.
Andrius Katinas Baleto skyriaus absolventams pastatė kompoziciją mįslingu pavadinimu „PO.P“. Šarados būdingos šio intelektualaus kūrėjo pasaulėžiūrai, tačiau greta jų čia apsčiai buvo ir laisvai besiliejančių, muziką lydinčių judesių, taip pat ir nedidelė veiksminė intriga – viena atlikėja mygtuko spragtelėjimu uždegė šviesą šokėjams pasirodžius ir ją užgesino kūrinio pabaigoje.
Moksleiviai, mokomi klasikinio baleto, tačiau turintys ir šiuolaikinio šokio pamokų, pasirodė suprantą šiame teatro žanre atsiveriančias didesnes saviraiškos, individualybės atsiskleidimo galimybes, nors, žinoma, vieniems tai sekėsi geriau, kitiems yra kur tobulėti.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams žinoma choreografė Aira Naginevičiūtė sukūrė plačių užmojų kūrinį „EGO ir ID“ – galbūt juos įkūnijo dvi raudonos skardinės statinės, viena kabanti tolėliau, kita – gulinti avanscenos dešinėje.
Iš viso pusvalandinio eskizo labiausiai įsiminė ir prasmingiausiai atrodė iš pat pradžių sukalbėti (tiksliau – sušokti) poteriai – gilumoje viename plane išsirikiavę šokėjai sukūrė įtaigų, šešėlyje paskendusį gyvą reljefą, kurio asociatyvias metamorfozes lydėjo visų šokėjų kalbama įvairiabalsė, įvairiatembrė malda.
Kita epizodo dalis pasirodė netolygi, veikiausiai sukomponuota iš savarankiškų studentų darbų, kurie, nors patrauklūs atvirumu, nuoširdumu, nebuvo lygiaverčiai. Kartais atrodė, jog kai kuriems atlikėjams spektaklis tapatus psichoterapijos seansui, kuriame artistas atlieka paciento vaidmenį, o žiūrovui tenka kantraus ir užjaučiančio gydytojo kėdė. Kaip ne sykį šiame festivalyje, klausimų kėlė scenografija – tos skardinės statinės; viena jų, kabančioji, naudojama lygiai penkiolika sekundžių, užtat nusilenkimų metu nuolat grasina perskelti šokėjams galvas.
Kažin ar būtų nuskriausti žiūrovai, jei ant raudono mezginio siūlo, fatališkai, tačiau, kiek leido įžvelgti nedidelis nuotolis, imituojamai mezgamo į raudoną daiktą, nebūtų kabėjusios žuvys (šį kartą džiovintos), arba būtų pasitenkinta vien raudona šviesos juosta, o ne iškilmingai įneštu raudonu audiniu, kuris, atlikėjai einant į scenos gilumą ir minant kojomis, realiai turėjo neproduktyvų poveikį.
Pūkai ar bet kokie maži scenoje skrajojantys daikčiukai visada gražu – šį kartą jų apsčiai paskleidė šokėjos iš savo baltųjų perpečių, priderintų prie juodų suknelių ir kostiumėlių. Romantiškame pūkų siautulyje vyko ir epizodo finalas, kuriame didingai atrodė vyrų, įnešančių jiems aplink juosmenis rankomis apsivijusias moteris, siluetai. Šis įdomus sprendimas pasirodė ir klastingas, nes lėtai žemyn slenkančios merginos visai to nenorėdamos gali partneriams nutraukti kelnes (ir vėl tos kelnės) – laimė, šį kartą taip neatsitiko.
Pūkų šuorai ir statinės sutrikdė paskutiniosios Naujojo Baltijos šokio festivalio dienos „eismą“ – viską reikėjo nukabinti ir sušluoti, kad parengti sceną Petro Lisausko projekto „Lopšinė nemigai“ eskizui.
Vadovaujamas Vestos Grabštaitės, jaunas ir įdomus šokėjas bei choreografas sukūrė kuriozišką reginį, kuris savo margumu netgi sudomino – kaip iš skirtingiausių skiaučių sukabintas aukštosios mados drabužis-keistenybė. Spektaklio tema – miegas – perteikiama keliais objektais (maža metaline lėlių lovele, iš šokio linoleumo padaroma antklode), taip pat ir tekstais, kuriuose kalbama ir apie lovos parazitus erkes, pateikiama statistika apie į patalus išprakaituojamus litrus ir išsišeriamus kilogramus – visai kaip vilnų antklodėmis ir pagalvėmis prekiaujančių firmų reklaminėse kampanijose, kuriose netgi rodomi išdidinti ir baisūs tų erkių atvaizdai. Lisausko „Lopšinėje“ buvo gyvos erkės – studijos „Terrabella“ mokinukai, pasklidę po žiūrovų salę ir žvaliai siūlęsi padainuoti lopšinę.
Klasikine šokio leksika sukurta Marijos Simonos Šimulynaitės improvizacija priminė šią Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventę, kūrybinį prieglobstį suradusią Estijoje, Tartu „Vanemuinės“ teatre. Jos pasakojama istorija taip pat susijusi su lova, į kurią kartu su erkėmis sugula abu epizodo atlikėjai, jaukiai užsikloję atplėšto linoleumo gabalais.
„Lopšinėje“ buvo ir daugiau objektų – automatizuotas žaislinis kirminas, raudoni kamuoliai, įkyriai ir netgi įžūliai akis žilpinantis fotoaparatas, iš kaimiškų seklyčios takelių susuktas P. Lisausko drabužis – tačiau buvo ir humoro, netikėtų vaizdinių paradoksų ir efektų, tik ne visi jų buvo tolygiai matomi (visų pirma žiūrint iš artėliau susiliejo vaizdo projekcijos).
Vis dėlto šis eskizas jau galėtų būti padėtas į stalčių – nebent jo kūrėjai ryšis toliau dirbti tame pačiame lape, jį švarindami ir tikslindami, o ne užsidegę šuoliuos per visą piešimo sąsiuvinį.
Didžiojoje salėje numatytas šveicarų pasirodymas dėl pūkų buvo nukeltas pusvalandžiui. Koncertas, kaip Ventura Dance Company sukurtą „Fabriką / III klasterį“ pavadino žiūrovų salės kaimynas, skirtas elektronikos mėgėjams. Šveicarai viso festivalio metu pademonstravo pavydėtinai įvaldę naująsias vaizdo kūrimo ir atgaminimo technologijas, projekcijas ant šokėjų kūnų ir visokią kitokią scenos techniką.
Bet valandos trukmės spektaklis vėl priminė kosmose robotų atliekamą programą – tramdomi jausmai, tikslūs, aiškūs, gerai atliekami judesiai, matematiškai išdėstyti scenos erdvėje tarp neoninių stulpų, šviesų ir projekcijų. Monotoniško, ritmingo, bet hipnotizuojančiai migdančio spektaklio pabaigoje pasirodė net Svetimas – bauginantys metaliniai čiuptuvai, primenantys tuos iš žaidimų automatų, gundančių pastverti minkštus žaislus-niekniekius. Svetimo-čiuptuvų šokis ir baigė visą spektaklį – atlikėjams gulint ant žemės, jie grėsmingai tampėsi, vėliau palaipsniui kvėpėsi ir nurimo.
Nurimo ir festivalis – atsikvėps iki gegužės 31 d., kada žadama parodyti „Käfig“ trupės iš Prancūzijos spektaklį „Dykynė“.
