Net neturintis jokios politinės patirties, tačiau staiga į politikos viršūnę pakilęs žmogus turėtų suvokti vieną svarbų dalyką – pakilus būtina pakeisti ir santykius su savo draugeliais, kad ir kokie artimi jie būtų.
Naujoji valdančioji koalicija buvo suburta nepaprastai greitai. Drįstu manyti, kad tai didelis TS-LKD lyderio Andriaus Kubiliaus nuopelnas. Veikta ryžtingai, tad sustiprintas krizės sąlygomis galinčio valstybę vairuoti premjero įvaizdis.
Pažymėtina, jog plėtojama atvira diskusija apie būdus pasipriešinti krizei bei galimas vienokių ar kitokių sprendimų pasekmes. Iš televizorių ekranų bene kasdien girdime žymiausių mūsų ekonomistų, finansų specialistų, socialinių reikalų žinovų svarstymus, tad po kurio laiko sužinosime, kas buvo tie teisuoliai, kurie apgailestaudami linguos galvą – „O ką mes sakėme.“
Tačiau visos Vyriausybės kol kas nepavyko suburti. Kaip ir buvo galima tikėtis, ėmė „strigti“ Arūno Valinsko kandidatai. Kodėl šito buvo galima tikėtis? Derėtų prisiminti jo priešrinkiminius aiškinimus, esą „pabudusiems ir prisikėlusiems“ postai nėra svarbu – jie siūlysią ne tik saviškius, bet ir specialistus „iš kitur“. Svarbus buvo tik vienas – Seimo pirmininko postas. Buriant vadinamąją kairiąją koaliciją „prisikėlusiems“ ministrus būtų parinkę socialdemokratų smegenų centro žmonės. Dabar padėtis kitokia, tad ministerijos tapo svarbios. „Pašalinių“ specialistų, tinkančių Lietuvos aplinką saugoti, gal ir atsirastų, tačiau be Valinsko dešiniųjų koalicija neišsiverčia, tad kodėl į ministro kėdę nepasodinus patikrinto saviškio. Juk ta ministerija valdo visą Lietuvos „teritoriją“ bei didžiulius pinigų srautus. Galimybės tiesiog gniaužia kvapą ne tik saviškiams, bet ir prijaučiantiems.
Skandalingas „prisikėlusio“ saviškio stūmimas į aplinkos apsaugos ministro kėdę gerai parodo visas mūsų politinės kultūros ir politinio mentaliteto ydas. Stumiamas žmogus, kurį su Seimo pirmininku saisto ne tik verslo interesai, bet ir nuosavybės ryšiai. Bičiulis proteguotas visais įmanomais būdais, rizikuojant netekti „švaraus reformatoriaus“ įvaizdžio – juk į viešumą gali išplaukti bendrų „biznelių“ Neringoje ir kituose pelninguose „tvenkiniuose“ detalės, o šitai apsunkintų kelią į prezidentūrą.
Net neturintis jokios politinės patirties, tačiau staiga į politikos viršūnę pakilęs žmogus turėtų suvokti vieną svarbų dalyką – pakilus būtina pakeisti ir santykius su savo draugeliais, kad ir kokie artimi jie būtų. Antraip bėdų neišvengsi. Valinskas įkyriai jį medžiojantiems žurnalistams atvirai pasakė dabar jau esąs ne jų kolega, o vienas trijų aukščiausių valstybės pareigūnų. Šitai dar labiau pabrėžtina ir draugelių atžvilgiu. Viktoras Muntianas išgyveno svaiginamą pakilimą, o kas jis dabar? Užkliuvo už vargano žemės sklypelio.
Primygtinis netinkamo kandidato siūlymas šiaip jau gali sukelti įtarimą, kad Seimo pirmininkas vienaip ar kitaip verčiamas šitai daryti. Šiuo atžvilgiu pamokoma yra Rolando Pakso istorija – juk Paksą nuvertė ne kas kitas, o jo bičiulis ir finansinis rėmėjas Jurijus Borisovas. Iki šiol nei nušalintasis prezidentas, nei jo aplinkos žmonės, nei politikos analitikai negali įtikinamai paaiškinti, kodėl Borisovas šitai padarė. Galima nujausti, kad abu vyrai buvo susieti tokių „reikalų“, kuriuos Borisovas naudojo kaip šantažo bei poveikio priemonę. Tačiau apie ją nieku gyvu neprasitartų, nes tai būtų nuosprendis ir jam pačiam. Kam dabartiniam Seimo pirmininkui reikalingi visokie įtarinėjimai, kurių imsis kai kurie televizijos kanalai bei laikraščiai, besistengiantys įpūsti tikrus ar vien žiniasklaidinius skandalus? Juk A. Valinsko laukia dar vienas pakilimas – į Europos Sąjungos politinį elitą. Gal geriau, be tiesioginio darbo, imtis ir kokio išskirtinio kūrybinio projekto, pavyzdžiui, suburti žymių žmonų duetą „Bruninga“, kuris tvirtintų strateginius Prancūzijos ir Lietuvos ryšius ir suteiktų naujų spalvų mūsų užsienio politikai.
Valdyti ekonominės krizės sąlygomis – beveik neįmanomas uždavinys. Matyt, bus stengiamasi bent jau negilinti krizės. Atrodo, jog reformatoriški užmojai pamažu blėsta – lieka taupymo programos. Naujų idėjų stokojama, pasitikima senais receptais, kurie, beje, ir atvedė į krizę. Eligijus Masiulis, kaip koks septyniasdešimtmetis politikos veteranas, aiškina, esą mokesčius bus galima reformuoti krizei pasibaigus. Mano galva, kaip kurios radikalios reformos ir darytinos krizės sąlygomis, kadangi didelio sisteminio nestabilumo ir neapibrėžtumo sąlygomis esama tikimybės drastiškais veiksmais susisaistyti su naujomis raidos tendencijomis.
Ištikusi pasaulinė krizė verčia svarstyti kapitalizmo raidos ypatumus. Kodėl visokie svarstymai apie ekonomiką remiasi esmine prielaida, jog ekonominės veiklos tikslas yra ekonomikos augimas? Arba kodėl įsivyravo vis didesnio pelno imperatyvas? Juk žmonija jau senokai gyvena prekių, ginklų ir taršos perviršio sąlygomis. Ekonomikos „augimas“ taip fetišuojamas, kad net kritimas ar nuosmukis vadinamas neigiamu augimu ar neigiamu prieaugiu. Recesija – baubas. O gal atokvėpis aplinkai, padėsiantis sveikti ir mums patiems?
Negalvodami apie esminius sisteminius dalykus, nepajėgsime nė pristabdyti mūsų lietuviškos nuostolių pardavimo ir valstybės išvaginėjimo ekonomikos, kuri negali nei taupyti, nei tausoti. Kodėl? Korporacijos planuoja pelną. Vadinasi, mažėjant vartojimui didinamos kainos. Šitai ypač ryšku energetikos ūkyje – kad ir kaip taupytume elektros energiją ar šilumą, kaina bus keliama taip, kad „padengtų“ mūsų sutaupytą dalį. Kadangi už nuostolius moka vartotojas, tai energetikams apsimoka nuostolius gaminti – ir tikrus, ir buhalterinius. Ar įmanoma pakeisti tokią ekonomiką? Ar naujoji Vyriausybė ryšis ją keisti?
Imantis ryžtingesnių reformų derėtų atkreipti dėmesį į vieną akis badantį paradoksą. Visi pripažįsta krizę kilus iš finansų sektoriaus – kaltininkėmis laikomos privačios skolinimo įmonės. Tačiau už krizę moka ne kaltininkai, o mokesčių mokėtojai. Tačiau ne tai svarbiausia. Prieš kelias dienas Turkijoje ir Vengrijoje į gatves išėjo dešimtys tūkstančių žmonių, nesutinkančių su vyriausybių ketinimais taupyti valstybinio sektoriaus darbuotojų sąskaita. Šitaip elgtis vyriausybės įsipareigoja Tarptautiniam valiutos fondui, iš kurio gauna paskolas „krizei įveikti“. TVF skolina keldamas valstybėms griežtus reikalavimus mažinti viešojo sektoriaus finansavimą.
Didžioji dalis TVF suteikiamų paskolų nuteka privačioms kompanijoms – gerinamos verslo sąlygos ir finansinės sistemos veikla. Tačiau valstybės, pumpuodamos mokesčių mokėtojų pinigus (TVF biudžete taip pat valstybių pinigai) į privačius bankus pastariesiems nekelia jokių reikalavimų nei dėl atlyginimų, nei dėl kitokių išmokų bei socialinių garantijų. Tad galime stebėti du mokesčių mokėtojų pinigų srautus: vienas iš valstybės biudžeto teka tiesiai krizę sukėlusioms finansų įmonėms, o kitas teka per TVF ir sugrįžta į privačias korporacijas jau su papildomais valstybių įsipareigojimais krizės naštą kuo labiau krauti ant valstybinio sektoriaus dirbančiųjų bei gaunančių socialines išmokas. Drįstu manyti, jog tokia finansinio kapitalo laisvė krizės sąlygomis siurbti mokesčių mokėtojų pinigus diskredituoja vakarietišką demokratiją. Tad dabartinė krizė gali įgauti ir demokratinių institucijų krizės bruožų.
