Trintis tarp Vakarų ir Rytų Europos yra naujų tendencijų, neraminančių politikus, kurie ir toliau apeliuoja į „vieningą ir laisvą Europą“, dalis. Leidinys „Financial Times“ apžvelgia kas laukia Europos Sąjungos, nepaisant prancūzų proeuropietiško pasirinkimo.
Maištininkas ES viduje nr.1: Viktoras Orbanas
Konservatyvusis nacionalistas Viktoras Orbanas Vengrijos premjero postą užima nuo 2010-ųjų ir yra tas žmogus, kuris pirmasis pasiskelbė „neliberalios demokratijos“ šaukliu Europoje. Briuselis kritikavo jo teismų, žiniasklaidos cenzūros, mokslo ir pilietinės visuomenių apribojimų politiką.
Kitos tendencijos liečia Albaniją, Makedoniją, Serbiją ir kitas Balkanų šalis, kurios siekia ES narystės. Ši siekiamybė kol kas vis tolsta dėl augančio visų įmanomų bėdų sąrašo, įskaitant ir etninę įtampą, politinį nestabilumą, valstybės administracijos silpnybę, ekonomikos pažeidžiamumą, korupciją ir organizuotą nusikalstamumą.
Tik nedaugelis Balkanų šalių ekspertų tiki 1990-ųjų karų buvusioje Jugoslavijoje pasikartojimo. Tačiau Šiaurės Karolinos univesiteto mokslininkas Dimitaras Bechevas perspėja, kad problemų gali kilti dėl Vakaruose augančio nepasitikėjimo šiuo regionu, kartu su nuolatos jame pasikartojančiame atsitraukimu nuo demokratijos. Tokia įvykių eiga, jeigu nieko nebūtų imtasi, gali jiems nulemti atstumtųjų dalią už ES ribų, tuo pačiu stumtelėti į Rusijos įtakos zoną sudominus visokiais nacionalistiniais projektais.
Maištininkas ES viduje nr. 2: Jaroslawas Kaczynskis
Buvęs premjeras, 67-ių valdančiosios Lenkijos partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderis yra varomosios dešiniųjų jėgų atgimimo judėjimo lyderis. Jo politinė pasaulėžiūra suderina savyje katalikiškas vertybes, euroskepticizmą ir nepasitikėjimą Vokietija bei Rusija.
Prezidento rinkimų metu E. Macronas pasirinko proeuropietišką kryptį, tačiau į paviršių išplaukė ir vidaus nesutarimai. Konservatyvūs ir nacionalistinių pažiūrų lenkų vadovai buvo nelabai patenkinti, kuomet E. Macronas kritikavo juos veikiant prieš demokratijos standartus ir ES teisės viršenybę. Jis netgi de facto prilygino J. Kaczynskį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui – o tai turėjo itin nepatikti daugumai lenkų.
E. Macronas žadėjo imtis Europos Sąjungos baudžiamųjų veiksmų prieš Lenkiją ir Vengriją per pirmuosius tris mėnesius, patekus į naująsias pareigas. V. Orbano – premjero, kuris didžiuojasi įkūręs „neliberalią demokratiją“ Vengrijoje, – valdžia iššaukė kritikos bangą Europoje, neišskiriant ir to paties E. Macrono, dėl įstatymo, uždraudusio Centrinės Europos universiteto veiklą Budapešte.
Jungianti jėga: Kersti Kaljulaid
Kersti Kaljulaid Estijos prezidente tapo 2016-ųjų spalį. Suvokdama, kad jos maža valstybė siejasi su Rusija, ji pažymi ES ir NATO vienybės būtinybę, kaip Estijos laisvės garantą.
Ji yra viena iš tų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų lyderių, kuri veržiasi išlaikyti ES vienybę ir laiko plėtrą į Rytus istorine sėkme. „Visos tos, kurios prisijungė, tapo labiau pasiturinčiomis, kaip ir beveik visos pirminės šalys – narės,“ – pasakojo ji interviu „Financial Times“.
„Dviejų greičių ES“
Ryžtingais E. Macrono pareiškimais pasirėmusios ES valstybės gali jau netrukus ruoštis burtis į grupes. Vakarų šalys gali remtis tuo, kad „kita pusė“ dažnai nesivadovauja demokratiniais principais ir krypsta į nacionalizmą.
Baimę dėl „dviejų greičių ES“ paaitrina kovą įvykęs „Višegrado ketveriukės“ – Čekijos, Vengrijos, Lenkijos ir Slovakijos – susitikimas su reikalavimu „sąžiningai elgtis“ su visomis regiono valstybėmis narėmis.
Jos taip pat perspėjo dėl „valiuta paremtos diskriminacijos“ ir pageidavo didesnės nacionalinės kontrolės ES politiniams ir teisėkūros procesams. Tačiau praėjus vos keturios dienoms po to, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos lyderiai palaimino „kelių greičių Europos“ koncepciją.
Balkanai: Serbijos klausimas
Balkanuose esminis klausimas yra tas, kaip stipriai Vakarų Europos šalys pageidauja ir yra pasirengusios eiliniam ES plėtros etapui. Šio regiono šalims ES kol kas palaiko formalias stojimo procedūras. Juodkalnija, pavyzdžiui, pradėjo vykdyti 26 iš 35 teisinių ar politinių stojimo procedūrų. Tačiau įvykdė kol kas tik dvi. Dar sudėtingesnė situacija yra su Kosovu, kuriam ne tik teks susitarti su serbais, tačiau dar ir dabar, praėjus 9 metams po nepriklausomybės paskelbimo, net 5 ES valstybės nėra pripažinusios šios šalies valstybingumo.
Pagrindine regiono šalimi yra Serbija, kur balandžio 2-ąją prezidentu buvo išrinktas Aleksandras Vučičius. ES šis politikas yra laikomas efektyviu ir charizmatišku lyderiu, kuris nusipelno palaikymo dėl savo proeuropietiško požiūrio ir bandymų atsiriboti nuo Rusijos įtakos Balkanuose.
Jeigu Serbija iš tiesų yra pakeliui į ES, tai kelias jos bus sunkus ir duobėtas. Bosnijai ir Hercegovinai jis bus dar ilgesnis, nes šioje silpnoje valstybėje vadovaujanti klasė ir toliau sėkmingai manipuliuoja etniniais nesutarimais.
Balkanų problemos netyla, o Vakarų Europoje E. Macrono išrinkimas sužadino šviesios ateities viziją. Tačiau šiuolaikinė Europos istorija primena žiaurias pamokas. 1992 metų vasarį ES lyderiai pasirašė Maastrichto susitarimą, padėję optimistinę pradžią tam, ką laikė būsimu Europos vienybės žingsniu. O jau tų pačių metų balandį įsižiebė Bosnijos karas, nusinešęs daugiau nei 100 tūkst. gyvybių.
