Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Griūvantys dvarai, netvarkoma teritorija ir 10-ies litų bauda už jų nepriežiūrą. Toks dažno naujojo Lietuvos dvarininko požiūris į nuosavybę. Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio vedėjas Rytis Budrys sako, kad dažnai savininkai gyvena tuščiomis viltimis griūvantį paveldą parduoti už milijoną ar jo vietoje pasistatyti naują namą.
Dėl kiauro stogo – pas Prezidentę
– Kiek Šiaulių apskrities dvarų turi savininkus?
– Apskrityje turime apie 100 išlikusių dvarų sodybų ar jų fragmentų. Dauguma – privati nuosavybė. Kai kuriuos objektus valdo savivaldybės, regioninių parkų direkcijos, ligoninės, mokslo įstaigos.
– Ką įsipareigoja savininkas, įsigydamas nekilnojamojo kultūros paveldo vertybę?
– Kultūros paveldo vertybės valdytojo pareiga – prižiūrėti, kad šis turtas nenyktų. Paveldo restauravimas, atkūrimas, pritaikymas – savininko apsisprendimas. Tai jis gali daryti pagal galimybes, poreikį, prioritetus.
– Vacbergų šeimos, turėjusios dvarą Zokniuose, palikuonis redakcijai persiuntė laišką, adresuotą kultūros ministrui. Vacbergų šeimos mauzoliejų-kapavietę supanti teritorija paversta šiukšlynu. Ministro prašoma reikalauti, kad „Šiaulių miesto savivaldybė nedelsiant imtųsi tinkamų papildomų apsaugos priemonių, kad tokia padėtis nesikartotų, ir nubausti pareigūnus, atsakingus už šios vietos tvarkymą“. Palikuonis yra šio mauzoliejaus savininkas. Kas turi tvarkyti teritoriją?
– Pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą valdytojas privalo prižiūrėti ne tik pastatus, kurie yra kultūros vertybės, bet ir jų teritoriją.
Pastatų savininkai dažnai gudrauja, neprašydami šiems pastatams formuoti sklypų, lyg ir įpareigodami savivaldybes rūpintis privačių pastatų aplinka. Tai toleruodamos, savivaldybės daro meškos paslaugą. Jos turi pakankamai galių priversti pastatų valdytojus tvarkytis savo kieme.
– O kokios Kultūros paveldo departamento kontrolės galios?
– Stebime, ar vertybėms nedaroma žala, kontroliuojame, ar valdytojai jas tinkamai prižiūri. Į Kultūros vertybių registrą įrašytų objektų priežiūra yra privaloma.
Tai – elementarūs, nereikalaujantys didelių sąnaudų dalykai: užsandarinti pastatų duris bei langus, užtaisyti stogo skyles, išvalyti lietvamzdžius, kad vanduo nemerktų sienų, šalinti ar genėti mūrą ardančius želdinius.
Už tokių reikalavimų nepaisymą numatyta 10 litų dydžio bauda. Bet ir dėl jos kyla nemažai konfliktų. Naujieji dvarininkai skundžia ministerijoms, Seimo nariams, Prezidentei.
Peršasi išvada, kad tikroji priežastis, dėl kurios daugelis mūsų krašto dvarviečių atrodo apverktinos, nėra nuolat deklaruojama lėšų stoka. Labiau stinga atsakomybės ir paveldo vertės suvokimo.
Tuščios viltys
– Kokiu tikslu įsigyjama nekilnojamojo paveldo, jei nemanoma jo tvarkyti?
– Turbūt tikimasi uždirbti brangiai pardavus. Tai – iliuzija, realiai prekybos paveldo pastatais rinka mūsų krašte neveikia.
Nors yra nemažai žmonių, kurie norėtų įsigyti ir tvarkyti dvarus, bet niekas už griuvenas nemokės milijonų.
Apgriuvusios dvarų sodybos turėtų būti perkamos ir parduodamos už simbolinę kainą, nes investicijos į jų prikėlimą yra didžiulės.
Jei nesugebančiam ar nenorinčiam tvarkyti paveldo savininkui primeni, kad Lietuvoje nuosavybės turėjimas nėra prievolė, įsižeidžia.
– Dvarai buvo kuriami vaizdingose vietose. Galbūt savininkai viliasi, kad, istoriniams pastatams sugriuvus, bus galima pastatyti savo vilą?
– Tai – antra pagal populiarumą priežastis po tų, kurie laukia pirkėjų-išganytojų. Dvarvietės būna gražios: upeliai, ežerėliai, parkai. O griuvėsiai šių vietų valdytojams nereikalingi.
Kai kurie tikisi, kad dvaro pastatams sugriuvus, paveldo teisinė apsauga bus panaikinta. Taip nėra. Pagal įstatymą dvarvietėje galimas tik istorinių pastatų atkūrimas. Šykštus moka du kartus. Jei laiku paveldo netvarkysi, kainuos daugiau.
Manipuliuoja paveldu
– Galbūt išeitis – nacionalizacija, kaip buvo pasielgta su Viktoro Uspaskich įmonės turėtu Kalnaberžės dvaru?
– Tai – pirmasis toks atvejis. Jei ši byla sėkmingai baigsis, ledai galbūt pajudės.
– Ar yra apskrityje dvarų, kur reikėtų imtis nusavinimo?
– Pirmiausia – Kuršėnų (Šiaulių rajonas), Raudondvario ir Šiaulėnų (Radviliškio rajonas) dvarų rūmai.
Viduryje miestelio esantis Raudondvario dvaro rūmų pastatas po gaisro netvarkomas. Savininkas daug metų išsisukinėja, teisme manipuliuodamas sąvokomis „priežiūra“ ir „tvarkyba“. Dabar, nubaustas 600 litų bauda, jis bylinėjasi dėl to, kad neskyrėme 10 litų! Tai – atviras tyčiojimasis iš valstybės.
Kuršėnuose privatus asmuo reketuoja savivaldybę, spekuliuodamas paveldu, panašiai kaip Palangoje dėl Kurhauzo. Situaciją pavadinčiau tragikomiška: savivaldybė turi bylinėtis su vieno buto savininku dėl kompensacijos už savavališką „euroremontą“ avarinės būklės name.
Akis bado ir kai kurie Bubių ir Gruzdžių (Šiaulių rajonas) dvarų sodybų pastatai.
Valstybėje turėtų veikti saugikliai, kad kultūros paveldu nebūtų manipuliuojama.
Beveik beviltiškoje situacijoje atsiduriame, kai paveldo objektų savininkų nerandame. Jie emigravę ar slapstosi.
Pavyzdys – visiškai suniokotas Aleksandrijos dvarelis, kurio savininkė, regis, gyvena Australijoje. Šiaulėnų dvaro rūmų bendraturčio niekaip neranda policija.
Tokiais atvejais nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams būtų komplikuotas, nes nebūtų kam kompensuoti už turtą.
– Galbūt laikas keisti įstatymus? Didinti baudas?
– Ir dabar yra galimybė į teismą kreiptis dėl žalos atlyginimo. Bet procedūra labai ilga, sudėtinga.
Nepakantesnė galėtų būti ir visuomenė. Bendruomenės, kurių teritorijose yra apleisto paveldo, galėtų ginti viešąjį interesą teisme, nes paveldas yra vertybė kiekvienam piliečiui.
Yra pavyzdžių
– Kas dažniausiai yra griūvančių dvarų savininkai?
– Yra visuomenėje užimančių aukštas pareigas – bankininkų, verslininkų, medikų, teisėjų. Netrūksta tokių, kurie turi galimybių paveldą tvarkyti, bet netvarko.
– Ar yra apskrityje pavyzdingai tvarkomų dvarų?
– Taip. Jakiškių dvarelio pavyzdys rodo, kad galima sėkmingai tvarkytis ir be didelių pinigų. Yra dvarų, kurių savininkai pasinaudojo valstybės, Europos Sąjungos parama.
Privatus Pakėvio dvaras Kelmėje bus pritaikytas turizmui, gerai tvarkomas Užvenčio malūnas, nedidelis Akmenėlių dvarelis. Savivaldybės siekia bent po vieną dvaro sodybą pritaikyti reprezentacijai.
